Pernelyg

Gal kas ryt žiūrėdami veidrodyje atvaizdą,
Pernelyg nuo savęs apakot...
Kai žmogus lieja savo skausmą, apmaudą,
Kas neliečia jūsų tai tik pasakos?
Ir jum terūpi palinkėt žmogau tu „Š“,
Sėkmės gyvenime,
Kuris toliau murgdys tave bide,
Be graužimo sąžinės.
Visai kaip tu - ar tu,
Tik atviresniu tekstu,
nors viduje toks pragaras tiesų
Tave kaip musę trėkštu.
I priekini automobilio stiklą
Ir nepaklaustu:
- Žmogau kaip tu laikaisi, ar tave nestipriai?
O aplinkiniai tave mausto
Tarsi vaiką kiemo smėlynėj,
Pasakom maitina,
Pasieksi visko, žmogum užgimęs,
Tik pamačius realybę šiurpas ima.
Tada mastai gal ne tenai papuoliau,
Gal vis tik ne čia išpardavimas...
Nes aplink vieni turtuoliai,
Bet kažkodėl nėra laimingu...