Ar kada...

Ar kada žvelgei mirčiai į akis tiek kartų,
Kad galiausiai taptum jai abejingas...
Ar kada nešei ant rankų mylimiausio karstą,
O tau veide net ašarą menkutė neištryško...

Ar kada angelu vadines žmogų,
Matei kaip jis tavo akyse puolė...
Ar kada jauteis tokiu bejėgiu
Ir padėti negalėjai, nors viską paaukojai...

Ar buvo taip, kad net paskutinį kartą
Apkabint, priglaust nesugebėjai...
Ir maldavai likimo, kad duotu antrą šansą,
O vidus draskės į tūkstančius mažyčių gabalėlių...

Ar į tave žiūrėjo tos šaltos, mielos akys...
O tu suvokt turėjai, jog niekad jų daugiau nepamatysi.
Ir glausdamas nuotrauką, bandei pajust šilumą ar kvapą...
Nors taip malšindamas nenumaldomą kartėlį...

Tad ir neteiski, kad tapau šaltas ir bejausmis.
Kad mintys sukasi tik tai apie blogiausią...
Sienom apsistatęs jaučiuos gal būt saugesnis,
Gal būt vienatvė virto man drauge geriausia...