Niekur nedingę...

Dar vis maniau, kad jie išnyks,
Kažkam kalbėti mano žodžiai,
Bet - ne! Po metų daug,
Sugrįžę beldžia į duris,
Ir sieloje girdžiu -
Tai gieda vyturiais,
Tai it plėšikai
Trankosi perkūnais,
Poilsio neradę.

Ne vėjais sklaidos žodžiai.
Nedingę niekur, grįžta atgalio.
Vieni pragydę paukščių giesmele,
Kiti kaip švinas sunkūs, bet, deja,
Jie - mano,
Jie – sugrįžtantys namo.

O sako - žodžiais maišo neprikrausi.
O sako - jais nebūsi sotus.
Bet išgirsti,
            kurie perkūnais griaudžia
Ir:
- Viešpatie! atleiski nuodėmes,
Atėjusias per žodį -
Pats sau atleisti jau nemoku.