Kuomet esi visur

Tai ne eilėraščiai,
Tai tik skiautelės
Kažkaip visur išmėtyto manęs -
Truputis medyje,
Truputis akmeny,
Truputis gervės klykiančios gerklėj...
Po visą gyvastį ir mirtį išbarstytas –
Net Kristaus kryžiuje randu.

Iš kur ir kaip galėjau ten nuklysti?
Nes juk ne šiandien ir ne čia.
Kai kalė jį,
O motina jo Marija
Per ašarą lydėjo sūnų mirti. 

Išmėtytas
            skiautelėmis
It lopiniais dangus.
Net man atrodo, ponai maloningi,
Iš gervės šaukiančios gerklės nepareinu,
Nes nežinau, kaip protas pasijaustų,
Jei tegalėčiau būti tik savy.

Po truputį – visur.
Ir būna taip, kad netikėtai nustembu -
Žiūriu į erdvę, sunokinusią žvaigždynus,
O iš tiesų tai tu, kaimyne,
Tu, Žmogau,
Man leidęs atsiremt
Ir pažvalgyti po save...