skubėti į niekur

2009 03 04

Palikau paskutinį uostą užšalusį iki dugno.
Žvejai bandė žaloti, bet tokių ilgų grąžtų niekur nerasi,
Kad patekt į kitą planetos šoną. Atsikandu  obuolio
Ir stebiu kaip iš kitos pusės stengiasi kirminas,
Jei pririščiau ant siūlo ir pakabinčiau – išvysčiau vieną
Gražiausių spektaklių, kurie nieko nepamoko, tik šiaip gražu.
Pantomima, matyt, prasidėjo nuo spoksojimo į slieko plastiką,
Į tai kaip be žodžių moka išreikšti gyvenimą. Nerimuosiu ir neleisiu
Rymoti ant palangių susidėjus alkūnes, nes visos pilnatys
Jau nuskabytos, visa romantika išgerta, mat niekas nebelaukia.



Beriu lietų per auštantį rytą,
Kai krenta lašai nuo blakstienų
Jie vaikosi plintančią šviesą,
Kuri nesiraivo ir visad pabunda
Viena. Jei kartais nušluostytum vėją
Nuo savo skardinių pavėsių
Atrastum palėpei ne lobį,
Tik savo vaikystės daiktų.
Mažus batukus ir močiutės skarelę
Padžiauta ant balkio pelija,
Jei negaila, lai migdančiai
Dyla paskutinės minutės žaros.
Ant kilimo – basas per smilgas
Aš einu pasitikti nakties ir,
Jei rasti mane panorėsi
Sėdėsiu ant žiogo širdies.
Sugriežęs mane nubaidys
Per taką link kito pasaulio
Nubėgsiu, kur nereiks
Taip beprotiškai vis
Į niekur skubėt.