Prisiekiu meilę...

Prisiekiu meilę aš miškams,
Kalnų gėlėms, laukinei pievai
Ir tiems siūbuojantiems laukams
Kartoju tarsi maldą Dievui:

Man gera būti su jumis,
Tylėti prie versmės šaltinio,
Gėrėtis vario žvaigždėmis,
Paglostyt gėlę pirmutinę.

Man gera būti čia – šalia,
Lyg muziką išklausant tylą,
Ir vartaliotis žolėje,
Žiogeliui čirpinant skripynę.

Prisiekiu meilę aš retai,
Tik tiems, – kurių palikt nenoriu.
Kuriuos myliu ir gan tvirtai
Ir žodžiais, ir jausmais kartoju:

Širdis nebūna juk akla –
Aklais gi tampam tik mes patys,
Kada šilkinėj tyloje
Liežuviais plakam lyg gyvatės.

Kada nelieka pagarbos
Jam – žmogui, netgi tam kas šventa.
Susimąstykim nuolatos:
Ar tik nebus skurdžiai gyventa?