žiogų namelis

2009 03 01

\neypatingai išpuoselėtas rytas,
Kai širdis plakti nustojus,
Girdisi upės prabyla ir,
Kai ilsisi paukščių burės nurimę,
Taip būna laukiant to vienintelio
Ryto, kai nekrenta gatvės sužvarbę.

\ant sienos paveikslas, o jo delnuose –
Slepias rūkas, kuris nenumaldomai prašos vidun...
Saulėlydžių lytys suskeldėję prašos
Vietos po tavo pagalve, juk tu kaip ir aš
Lauki pavasario grožio.

\lai teka žiema – mes sustirom, bet džiaugėmės ja
Priglausdavom tyliai ant lūpų snaiges ir raižėm
Angelus putose šalčio. Tai prisimenu žiemą,
Kai vasarą basas per vėsias grindis nueinu,
Taip gera, jog turime tiek skirtingų laikų,
Kad galime palyginti dangų ir atrast,
Jog jis netoks pat, kaip svetur.


Ant peizažo raudonio užtepsiu klodą dažų,
Kad pieva bedvasė pavirstų žiogų nameliu.