Apie Tave ir mane, bet ne apie mus

Tu manęs nepažįsti,
Nežinai kas aš toks.
Aš tikiuos Tave išvysti,
Kai saulė ryto danguj šoks.
-
Svajoju apie Tave dabar ir rytoj,
Patikėk svajojau ir vakar.
Naiviai tikiuos - susitiksime tuoj,
Bet tekantį ašara sako „nevark“.
-
Aš dar pamenu tuos laikus,
Kai bučiavau Tavo lūpas godžiai.
Tu galvojai apie kitus,
Kankinaisi nuobodžiai.
-
Aš Tau buvau niekas,
Tik eilinis žaisliukas.
Tad dabar esu vienas,
Kaip benamis kačiukas.
-
Galbūt aš per daug kvailas,
Gal čia Tavo kaltė.
Kad mano gyvenimo laivą,
Jau skandina srovė.
-
Aš bandau ir bandau,
Nuraminti save,
Bet kaskart vis giliau,
Įklimpstu į Tave.
-
Tai atrodo taip kvaila,
Kai širdis bėga, o kojos stovi.
Man beprotiškai gaila,
Pas Tave tik aš noriu.
-
Bet deja taip nebus,
Pamiršai jau mane.
Aš grįžau į namus,
Kurie primena tik Tave.
-
Ir vėl ašmenys rankoj,
Ir vėl upėmis kraujas.
Palikai man tik skylę barankoj,
Aš toks pat, o gyvenimas - naujas.
-
Tu manęs nepažįsti,
Nežinai kas aš toks.
Mes visi mokam klysti,
Mes kiekvienas - kitoks...
-
-
* Skiriu A. V. Už visą šį skausmą kuri man suteikei.