Prisnigo

Kaip tai galėjo atsitikti. Aš to nesuprantu -             
Surast, suprast, pamilti ją vieną iš visų...
Tiek daug aplinkui sniego
Ir žaidžiančių vaikų...

Kas po velnių nutiko? Kiek laiko? Kurgi tu?
Palauk. Žinau. Prisnigo - nėra jau net pėdų.
Manęs jau tau neliko,
Ir vėlei atradai kitų.

Daug sniego.. nėr vaikų.. turėtų būti šalta.
Kaip keista, to aš nejaučiu, širdis žiema sušaldys.
Lai slepias ji, kaip tu slėpeis -
Tu mano galo kalvis.

Kodėl tylėjai, nesakei? Kodėl kiekvieną rytą
melavo tavo bučiniai?
Koks aš naivus... tu taip seniai mylėjai kitą.
Ant veido sninga.. Tuoj nebeskaudės.
Vis tiek sugįiši kitą rytą.