Žuvavimas

O gatvėj – žuvys, nekalba, tik žiūri,
Išpūtę drąsiai raibas akeles.
Gi man nuo skruostų bučiniai nudžiuvo,
Kol vėl sulaukiau einančio ugnies.
Nešei lyg šviesą prasegtą krūtinę,
Tik, barkšt, skrynutę lobių uždarei.
O man nuo karščio gyslos taip sutino,
Kad sustingau nuraudus ir bijau įkvėpt.
Panėrė gatvė po ledu. Pro plyšį
Lyg plūdė kilstelėjau galvą. Pamačiau,
Kaip žvejas mano aukso tinklą kėlė,
Tik aš kvaila į jį nepakliuvau.