44
-Oi, kokia gera diena! Dar iki laidos saulė ilgai slys dangumi. Oi, kad visos tokios dienos! Nebūtų laiko nei Ypatai, nei bet kam sirgti, - džiaugėsi mano Šventoji. Jaučiau, kaip sąžiningai aprašinėja dienos įspūdžius, net pradėjau galvoti, jog reikia kažką daryti, kad galėčiau jaustis bent dalinai turįs teisę į mano gyvenimo užrašus. Bet ilgesniam šnektelėjimui su ja nebuvo laiko. Karietos ekipažo žmonės, visur matydami su „Ypatos knyga“, nepraleido progos prikergti man „inteligento“ pravardę. Jie dar vis laikė karietos vežėju ir jaučiau, kad toks šaukinys išliks iki grabo lentos. Nesunkiai vaizdavausi, kaip ant krūtinės ramybėje sudėtos rankos apvyniotos ne rožančiumi, o botagu. Toks tipas pajėgus į dangų įeiti išdidžiai. Vertas jo ar ne, ne taip svarbu, tačiau atrodė, kad danguvai įdomu būtų jį turėti ir net jo reikia.
- Pasirodo ir ant Karlonų kalnelio pasitaiko dienų, vertų Ivano Denisevičiaus dienos, aprašytos Solženicyno.
- Denisovičiaus, - patikslino pavardę mano Šventoji
- Lietuvinu, bet atkaklus. Nepasiduoda. Kaip manai, kokie nutikim dar iki saulė laidos mus čia ištiks?
- Manau, kad radijo karieta turės naują vežėją, - net nemirktelėjusi tuoj pat atsakė Šventoji
- Jau turi jį.
- Galvoji apie Ypatą, bet atrodo, kad taip neatsitiks.
- Tu- ką? Kitaip būti negali. Nebent Balsas iš dangaus į mūsų vietas kažką atsiųstų. Pavyzdžiui, Vincą Krėvę ar Antaną Žmuidzinavičių. Arba abu kartu.
- Koks netikėtas ir puikus pasiūlymas, - pasidžiaugė Šventoji, bet po minutėlės ankstesniu ramiu pašnekovės balsu: - Ne. Turbūt taip nebus. Nelengva apie tai spręsti, bet nutuokiu, kad karietos naujas vežėjas jau yra. Jis čia, vienas iš ekipažo.
- Ne Ypata, o sakai, kad yra. Be jo nėra į ką rodyti. – Ir tuomet ūmai šovė galvon: - Negi manai, kad juo bus Jonas Bartkus?
- Gana, inteligente, - šyptelėjo Ypatos knyga. - Spėlionės lai nebūna mums amatas. Laukti nedaug. Iki saulės laidos sužinosime, kaip iš tikrųjų..
Apsidairiau aplinkui, bet Jono arčiau nesimatė, tik kluono pavėsyje stovėjo jo automobilis atlapotomis durimis ir atkeltu bagažinės dangčiu. Protas pasidarė veiklus ir sąžiningai dėliojo pliusus ir minusus, vertindamas Bartkaus pritikimą būti karietos vežėju. Jaučiau, kaip krūtinėje verda, kaista, tačiau pliusai vienas po kitos gausiai rinkosi į savo polių, labai raiškiai persverdami kitame poliuje susitelkusius minusus.
-Taip, Šventoji. Toks pasirinkimas nekritikuotinas. Kad ir kaip norėčiau paprieštarauti, o argumentų, deja, nėra.
- Kodėl „deja“?
- Ė, argi supaisysi, kada koks žodis iš burnos ištrūksta, - pasakiau ir prisiminiau pokalbį sode prie laužavietės, kuomet Ypata netikėtai pasakė, kad, girdi, radijo karietos vežėju jis tikrai nebus. Bet, kaip žinoma, Lietuvoje vengiama išgirsti teisybę žodyje ir, matyt, vargiai kas suprantame, kokia tai sunki nuodėmė.
- Suprantu, kad tau, dzieduli, mūsų pašnekesys nelinksmas. Erzina. Užrašinėju ir jaučiu, kad ir mano nuotaika blunka.
- Užrašinėji? Ne! ne! Nereikia, Šventoji. Ne viską reikia užrašyti. Nebūk smulkmeniška. Yra dalykų, kurių ir po daug metų nesinori prisiminti.
- Man nelengva spręsti, kas dzieduliui svarbu, o kas -ne. Kas nepatiks, galėsite vėliau ištrinti. Man gi leiskite nepraleisti nieko, ką girdžiu ar matau. Gerai?
- Gerai, Šventoji. Sutarėm.
Toks pašnekesys tėra menkutis tos dienos štrichas, jis be svarbesnių akcentų, bet vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kaip atsitiko, kad Šventoji sugebėjo apčiuopti teisybę anksčiau, negu teisybei buvo leista išnokti. Dabar nėra abejonės, kad tos dienos sunkiausias pokalbis išliko viešumai nežinomas, tik gerokai vėliau sužinota, kad galiausiai būtent jis lėmė kai kurią pertvarką ir visą likusios dienos darbotvarkę. Jie abu – ir Balsas ir Ypata - žinojo vienas kito nusiteikimus ir abu buvo pasiryžę pasieti savo tikslus. Tačiau vienas buvo aukštai, o kitas - žemai. Sugrįžęs iš Giedrės erdvės į savą, Ypata ilgai negebėjo nurimti ir išspausti iš akių užmarštin Dūdoriaus atvaizdą. Atrodė, kad jis atėjo kartu su juo ir laukia, kad vėl būtų paprašytas pagroti. „ Ne, ne, Dūdoriau! Ačiū, - mintyse kalbėjo jam Ypata, - Tu jau pagrojai. Tu, murziau, puikus muzikantas. Ir dabar girdžiu tavo muziką. Netrukdyk jai pačiai būti“, - bet Dūdorius buvo atkaklus. Ir tuomet Ypata jau balsu:
- Dabar aš pagrosiu. Visas dangus išgirs. Klausyk, kaip aš tavęs. Te lamina Dievas tave tyla, o mane.... Klausyk, Dūdoriau, - ir pakėlęs akis į erdvės skliautą, kur raiškiai švietėsi abeji Grįžulo ratai:
YPATA: Pagaliau gi leiskite man būti savimi. Rytoj penktadienis. Rytoj birželio 13-toji. Pasakykite Šv. Petrui, kad atidarytų vartus. Aš grįžtu atgal. Gaila, bet, deja, kitos išeities neturiu.
BALSAS: Ir vis dėlto, važiuoti reikia Tau.
YPATA: Jau sakiau, kad nesu danguje, o esu žemėje. Nuovargis slegia, kaip ir kiekvieną žmogų. Grįžtu atgal, o Jūs, Balse, ateikite į mano vietą. Imkite vadeles, imkite botagą ir – važiuokite. Šiandien ar ryt. Kaip jums atrodo geriau. O kad neužmirštum, dar pakartoju: rytoj birželio tryliktoji. Penktadienis. Juokauti man nėra laiko. Žmonės sergantys paraskevidekatriafobija juokauti neturi laiko. Jums spręst: arba - arba.
BALSAS: Betgi ji dar vaikas, ta tavo Astė. Ar supranti kokia atsakomybę jai atiduodame. Sužmogėjai, Ypata. Atrodo, kad jau nedaug kas beliko tavyje dangiško.
YPATA: Nesiginčiju. Bet, kaip sakau, pavargau, Balsai. Kita vetus, mano misija įvykdyta. Ar manote, kad aš perdedu? Buvo gi abejonių, kad gal nereikia Karlonų kalnelio ir jo apylinkių apsėti juodžemiu. Nyksta? Na, tegu! Dabar abejonių nėra. Net suvalkiečiai važiuoja jo, kad galėtų juo apsėti ir savas žemes.
BALSAS: Žinau, kad atvažiuoja, bet geriau, kad šito nedarytų. Nuėjęs į bažnyčią kunigu nebūni.
YPATA Balsai, nesuk į krūmus! Atsakymą teik kuo greičiu. Greitu laiku jo jau nereikės.
Ypatos erdvę užstojo tyla, bet ji irgi skubėjo, nekantravo.,
- Palauk, -išgirdo Ypata trumpai ištartą Baso žodį ir pirmą kartą patikėjo, kad, ko gero, į jo ryžtingus reikalavimus bus atsižvelgta. Žinoma, nesitikėjo, kad bus sugrąžintas ATGAL, bet tuomet ir paliktas būti karietoje, galės jaustis, kad padaręs netgi daugiau, negu tikėjosi. Tyla siaubė, niokojo Ypatos ausis, visą jo erdvę. Laukti buvo sunku, bet dar sunkiau pražioti burną ir paprašyti greičiau atsiliepti į jo prašymus, kurie kone ribojosi su reikalavimais. Dangaus peizaže tai retas ir drąsus dalykas. Ir atsitiko tas atvejis, kuomet kvėpuodamas pro nosį ir nepračiaupęs burnos Ypata dainavo:
Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra,
Bet manoji viena -
Gražina, Gražina...
Gal kada ir mane
Lūpos jos paminės -
Buvo toks Ypata...
Daina nutrūko, laukimas atslūgo, kai vėl išgirdo Balsą.
BALSAS:: Kalbėsi su Šv. Kazimieru. Te lydi tave sėkmė, Ypata.
Šv. KAZIMIERAS: Garbė Dievu Tėvui, Ypata
YPATA: Ir Sūnui jo, ir Šventajai Dvasiai.
Šv. Kazimieras: Va, ponas Balsas sako, kad Ypata subolševikėjo. Esą, neklauso, nors dangų pilvu rėžk. Bet kad - ne. Ponas Ypata dangų girdi. Sakyk, kuo galėčiau būti naudingas.
YPATA: Norėčiau karietoje pasilikti Ypata ir TIK. Kaip per tas keliones su Pranuciu.
Šv. KAZIMIERAS. Betgi tai puiku. Turėt gerą vežėjo, o šalia jo Ypatą - ar dar reikia geriau?
YPATA: Norėčiau, kad tuo geru vežėju būtų Astė.
Šv. KAZIMIERAS Ji katalikė? Krikštyta?
Kabelių parapijos bažnyčioje...
[b]Šv. KAZIMIERAS: O! Taigi šalia Čepkelių. Nuo jų iki Gardino ne taip toli. Apie keturios dešimtys kilometrų. Puiku!. Na, o kol Ypata karietoje, manau, kad kiekvienas vežėjas tegali būti tik garas vežėjas. Laiminu, ponas Ypata, tavo pasirinkimą. Tik neįsimylėk, – jaunu, linksmu juoku nusijuokė Kazimieras ir vėl:
– Mylėti reikia. Mylėk! Mylėk, Ypata, tik neįsimylėk. Jeigu manai, kad padedu, prašau, priimk mano talką. O ryšiai tebūna gal tie patys. Per Balsą.
- Žinoma, - pasakė Ypata ir visa krūtine atsiduso: - O, dangau! koks tu geras! Tegu ir čia, žemėje, tebus kaip danguje. - Ir lyg scenos žvaigždė:
Tų merginų galbūt
Ten kažkur daug yra...
(Iš „Laikas atsiminti“)