nesiliaujantis šnabždėjimas

2009 02 26

Plunksna išpešiota,
Lietaus sulyta, vis dreskia popierių
Cypia... net skauda galva, kaip per
Stiklą suskilusį žiūri mėnuo į dubenį
Pilną, kartumo dienos. Ji vis riogso
Nesako kas kamuoja, kas virpina širdį jos.
Jei kartais prisėsčiau ne rašyt, bet dainuot
Iš garsų tau dangų numegzčiau... galėtum klajot
Per lietpalčius kartais prasiskverbia žaibas –
Į lūšnas žmonių. Aš sudedu delnus virš veido
Galbūt nepalies klajojančios rasos pavasario.
Juk kartais lauki dienos, o tu pasirodo sapnuoji –
Niekada neišaus jau rytojus. Sau plunksna čeža per
Popieriaus žiemą. Pėdsakus barsto, o mes tik sėdime
Laimę iškeitę ir prašom skatikų kelių ant arbatos,
Ant trupinio laimės. Neklaužados pirštai ištirpsta,
Kai it geluonys suleidžia nuodus į pūvančią
Popieriaus masę, kuri vėl sutaupė metus.
Ne knygomis kvepia rašytojai, ne plunksna
Geriausia bičiulė, tik byrantys rankraščio
Lapai. Uždangsto metus...




Ant sienos plytom išvedžiotas vardas,
O mano laukime dėmuo. Iš šulinio pasemsiu
Raktą ir vėl širdis dainuos. Kai kitą kartą
Prisiartinsi neklausk nei vardo, nei lietaus,
Nes šitiek žodžių išsiblaškę ant tinklo kabo
Mūs dienos.