Palik žodžius...

Berželiai į tirštus rūkus įpuolė
Lyg būtų ginus devinta banga.
Mėnuo sidabrą išpila į klonį.
Pasaugok jį... Žiūrėk, naktis ilga!

Palik žodžius kaip dovaną man gražią:
Be liūdesio, šiurkštumo, graužaties.
Spalvotus kaip lapus rudenių medžių, –
Gerumui juk nebūna senaties.

Palik žodžius... Ir aš tave minėsiu,
O lūpos vardą nuolatos kartos.
Palik žodžius... Net kai nebūsim dviese,
Neberk lyg druskos ant širdies žaizdos.

Naktis sudils, – diena atneš tau grąžą:
Sidabrą mėnuo saujomis kai sems
Lyg kruopelytę, lyg žvaigždutę mažą
Padės prie slenksčio. Tyliai pasibels...