Savimeilei

Ašarikės per apgamų kliūtis
Rituojas,
Vatoje lėlių kūnais įsisupavusios
Apsistoja po skruostais.

Laikas atima talentus-
Supakuoja neparašytus eilėraščius,
Išplėšia neištapytas paraštes
Ir šildosi tremties lauželiais
Žiemos paukščių pėdsakuose.

Žvyru aplimpa blakstienos.
Akys buvo nedūžtantis stiklas,
Gražiai išmarginta plastmasė,
Ir ilgiuosi savo pačios žvilgsnio,
Naktimis veršiuku pasiversdama,
Ežero dugne karpius įdarinėdama
Laiškais žvejui.

Ant veido tik randų keletas,
Vaikų šakute – ištikimybės parašas,
Taškai nurudavę
Laimės trikampiu rankas papuošia,
Traukiu galvą-
Už akmenų ašaros kabinasi
Nagais atšipusiais,
Per naktį kates glamonėjusiais.