šalčio vaizduotė

2009 02 16

Akvarelėj dangų
Skandinau,
Kurią į sniegą liejau
Vaikas.
Pamenu spalvotos
Būdavo žiemos
Ne tik nuo dažų,
Bet ir nuo vaizduotės.

Sraigės sniege
Driežai ir išsilieję
Žiemos, kurias nurungdavo,
Tik skruostai raudoni.

Aš pamenu taip ryškiai
Jausmą, kai liejasi į
Baltą rūbą margumu
Dabar nevyksta tai –
Nuvyto vaiko rankos
Ir vaizduotė. Bijau
Pažvelgti tiesiai į save
Juk tas beribis grožis
Nepradingsta, tik tai mes
Bijom būt juokingi.

Todėl, kai liesiu akvarelę
Ant tavo miesto naktį,
Žinok, dar nesuaugau,
Nes jaučiu... vaikystė lipančią
Ant rankų, o gryną šaltį ant akių.