Privalai BŪTI

Tos valandos nedažnos,
Bet žinau -
Atėjusios paprašo būt visagaliu.
Gal įkvėpimas tai,
Gal iš tikrųjų juo būnu,
Nors rankos tuščios -
Tuščiomis ir lieka,
Bet jausmuose kaip skrydyje –
Ne angelas, o ne!
Ir jie manęs tegu nelydi-
Skinu danguj erdvės šakelę
Su Grįžulo žvaigždžių šviesa,
Pamoju ją it kepure,
Išėjęs žygyje už kiemo vartų
Ir, regisi, nesunkiai suprantu -
Per daug visatoj tuštumos,
Kad netgi dūmas tapt Nieku galėtų –
Ne Dievas, tai erdvė priglaus
Šviesiu būties darbymečiu.
Čia nesvarbu, kas - Tu
Čia begalybė kalba
Amžinybės dėsniu:
Kuo nori būk,
Bet būti – privalai.