Nežinau

Nežinau už ką tavim tikėjau...
Už ką eiles rašiau kas kart...
Kodėl iš gilaus miego mane prikėlei
Ir į pasaulį privertei kitom akim pažvelgt?

Nežinau. Gal ir neteks jau sužinot,
Tik ne šiame laike...
Kaip būti gera šalia žmogaus
Ir džiaugtis kartu praleista net menka sekunde.

Žinau. Nebus jau tų naktų ilgų,
Kai žodžiai patys liejos iš vidaus.
Nei prisilietimų, nei bučinių...
Neteks daugiau pajaust.

Krūtinėj liks tiktai tuščia vieta,
Kurią užpildydavai tu.
Ir turbūt jau niekada
Nebus tos šilumos viduj.

Ir nors nesišypsos jau lūpos,
Ir akyse užges šviesa...
Visuomet dėkingas būsiu,
Už tas nuostabias akimirkas dovanotas man...