Adata

Kodėl tamsa žvelgia į tavo langus,
Kodėl visi, visi sapnai jau čia?
Juk dar anksti, užmigti dar ne metas,
Esi tu dar visai jauna...

Venoje adata, kaip stiklo šukė įsmigus,
Deginantis nuodas sustingo tavyje.
Akys ir vėl svaigiu sapnu užpiltos,
Tačiau mirtis jau pasiglemžė tave...

Ir štai naktis glamonėja tavo kūną,
Bet tu prisiekei jog priklausysi tik tai man!
Pamažu grimztu į beprotybės liūną,
Noriu numirt ir amžiams būt šalia tavęs...

Nes vien tamsa man pasiliko,
Vien pilnatis šalta, man primena tave.
Nurieda ašara skruostu, tarsi per stiklą...
Nebėra gyvybės maname veide...