„Atrofija pavasariui“

Išeisiu aš ir vėl į lauką atgailauti,
Į Ąžuolyną švelniai paliestą žiemos,
Kalbėti noriu apie sniego taką siaurą,
Kuris numintas rodosi į tylią pabaigą dienos.

Savo mintis palikti čia aš noriu,
Kentėti nuo viršūnėj paliktos tylos,
Kol paukščiai dar išskridę meiliai šildos,
Kol dar pavasaris neprišaukė savos dienos.

Pririškite mane prie medžio švelniai,
Pabėkite kur nors toli toli,
Pranešiu jums pavasaris kai skaudžiai,
Privers mane pamilti jo naktis.