Akimirka, sustok! Tegu nešvinta -
Taip gera pasėdėti po žibintais.
Kai sniegas gniužulais į delnus krinta .
Ir šilumos pagautas užsimiršta .
Tuo tarpu po langais balandis miršta.
Užuolaidos apgaubtos dulkių virsta
Panašios į kartonines dėžes,
O kalendorius rodo tas pačias-
Devyniasdešimt keturias dienas .
Jis tiksi, kol begėdiškai pamiršta,
Tartum drugys nusimeta sparnus ..
O mano angelai lietum pavirtę
Išpranašauja kritulius kitus
Taip, ašarų sūriausių upelius.
Pažaidus netikrus lėlių namus
Akimirka, prašau, gali jau bėgti –
Supainiota grandinėmis žibintų ..
Aš stoviu mėnesienoj prirakinta.