Balandžio kažkelinta

Pavasarinis potvynis: naktis apsėmė širdis.
Gilia rasa alsuoja žemė, atsikvėpus, -
Kilnojasi jos žemiška krūtinė, girdis,
Kaip auganti žolė į žolę liečias.

Ir mes čia pasitiesę ne daugiau nei vėsą;
Danguj nedrąsiai rankom statom bokštus...
Mes laužom ir dalijamės mėnulį kaip džiūvėsį,
O pro akis pavasarinės upės šniokščia.

Ir atraitoję širdis mudu brendam į viens kitą,
O potvynis - pavasarinis meilės ižas!
Dar nieks neištarta, bet viskas pasakyta:
Čia tu... pavasarį, per potvynį sugrįžęs!