Kad nebijotum

Aš vakar naktį pakėliau saulę
Ir vėl atgavau teisę užmigti tau kalbant.
Kai tie, kas neišgeria sudaužė paskutinę taurę
Girdėjau truputį, kai nebūtį likimu vadinai.

Aš tiek jėgų jau seniai neturėjau, bet
Šią naktį, šį rytą labai ilgai už durų sėdėjau.
Šitiek trupėjo viskas, kas dūžta,
Todėl gal labai jau mažai ko man trūksta.

Dabar aš jau niekas,
Nes niekas negirdi, kaip paukščiai skraido gerokai aukščiau.
O aš nežinau ar todel, kad ta saulė...
O gal, kad pasaulis nutolo kažkur?

Tu vakar naktį viską girdėjai,
Bet kvailio vieta visada palanki.
Aš vakar naktį saulę iškėliau,
Kad jau nebijotumėt ryto padegt!