Karalius iš druskos

Gintaro gėlės išspaudė pievoje vyną. Saulė numylavo pilną meilės jūrą, kuri atsispindi danguje. Gintarinis pasaulis, kurį valdo karalius iš druskos. Šiandien vėl vasara pakvipo gyvūno mėsa. Karalius jo kailį šiltu pienu aplaistė, o jis į auksą pavirto, bet su mažesne prabanga, negu apvali gintarinė saulė.
Bangų moterys į jūrą laimę subėrė, o iš jų damos apvalius pinigus traukė. Sakė, kad geltoni akmenys, bet ir jie man kelia pagundą, lyg uždraustas obuolys. Naujas papuošalas - nieko naujo. Karalius džiaugėsi obuoliais, damomis ir vyrais. Kailio mėsa liesa, bet su pienu - papuošalas, kurį karalius dovanoja damoms. O savo druską, keičia į gintarą ir tik bangos žino kodėl.
Dangus viską mato ir tyli. Dangaus gintarai tik šypsosi džiaugdamiesi vasaros kvapu, nes iš jo galima spręsti apie derlių. Šiemet daug gyvūnų, daug pieno. Viskas bus gerai, nes damos bus laimingos. Nulaižys jos karaliaus druskingas kojas ir džiaugsis šiltais, negyvais gyvuliais.
Šiandien nieko naujo. Vėl mažos gėlės girdysis vynu iš savęs. Moterys sušoks į bangas,  nes tik taip patenkins dangų. Damos glostys gyvulio uodegą, kaip meilės ženklą. O karalius iš akių rinks druskas, nes iš ten ji yra brangiausia, nes tik tokią saulė priima į savo gintarinius namus.