Na, kadangi pradėjau rašyt apie Šiukšlių Dėžę, nepasibodėsiu kalbėti ir apie jos turinį. Jei pirmasis buvo svarstymai, kas yra Šiukšlių Dėžė ir kokį vaidmenį ji vaidina rašyk.lt gyvenime, tai dabar - apie tekstus – jų kokybę, pobūdį, pagal galimybes stengsiuosi detaliau į vertinti, mano subjektyviu manymu, geriausius įspūdingiausius mėnesio kūrinius.
Taigi imuosi tikrai nelengvo darbo – kapstytis po Šiukšlių Dėžės turinį, bandydama ten atrasti perlų. Žinoma, kai imiesi tokio darbo – nebelieka nieko kito kaip nuoširdžiai atsiduoti šiukšlelėms. Ne blogo žmogus juk ieškai, o kažką gero. Turi apčiupinėti gal ir neužbaigtus, nepatinkančius savo forma, ilgus ir pan., kurių šiaip kaip laisvas skaitytojas giedrą dieną net neskaitytum. Tačiau – o gal?
Pirmiausia aptarsiu vadinamuosisu dienoraštinius įrašus. Pati aš jų anksčiau niekada neskaitydavau, tačiau kuo daugiau skaitau, ir... visokios mintys mane apninka. Gal mes perdaug juos nuvertiname? „Į dienoraštį!”– skelbiame verdiktą. Kuolas. Mirties bausmė. Tačiau šitas žanras, gal ne toks populiarus kaip kiti, egzistuoja – ir pilnomis teisėmis – dienoraščiai yra spausdinami periodinėje spaudoje, leidžiamos knygos (Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai“).
Š.D. skelbiami „dienoraštiniai“ tarsi afektiniai refleksijos kondensatai. Dienoraštinių įrašų pobūdis – jausmai (Almighty „Ledinė ašara“), žinutės (Silver Rain „Svajonė“), prozos bandymai (paranoid_android „Ponas transas. pirma dalis ir kt., Katulis „Ne šiandien.“), fantazijos (Eseistas „Fantazija iš Winap‘phon‘o“), trumpi niekur nevedantys pamąstymai (Rima Rimaitė „Didybė“), įspūdžiai apie knygas be jokios užuominos į tai, kas yra recenzija, etc. Dažniausiai neišpildyti iki visumos, o egzistuojantys kaip blyksnis, kaip nuotrupa, priartėjantys prie impresijos (Betty „Suoliukas“) ar miniatiūros... Taip, visuma dažnai būna prasta arba vidutinė, bet tarsi smulki žuvelė sužybsi gražus sakinukas: „Bet sustabdykite mano širdį“ (Katulis „Sulaukiau), „Tavo plaukai kvepia Kalėdomis“ (Damienas Cc „Ilgesys“) ir pan. ...
Kūrinių daug – skaitome konvejeriniu būdu, bet kartais gal reikėtų sustoti ir labiau įsiklausyti į tekstą. Nors aš pati, pripažinsiu savo nuodėmę, jei esu niekuo neįpareigota skaitytoja užmetu akį į pirmą ir paskutinę eilutę ir man beveik viskas aišku. Neskaitau. Nekomentuoju. Nevertinu. Saugau akis.
Ir aišku labai aktualios dienoraštinių įrašų temos – jis ir ji, noriu būti amžinai kartu, ašarų rūkas, užtemdąs kelią, negaliu be tavęs gyventi ir pan. Ir t.t. Ak, ta amžina kaip pasaulis sudaužytos širdies tema (Almighty „Ledinė ašara“, jei mane girdi „Tikiuosi tai pabaiga“, atodusis „Brangusis, na, kam“ ir kt., ). Mielieji, šių eilučių autorė puikiai supranata, kaip tai yra skaudu, nes paradoksaliu būdu, ji irgi yra žmogus. Išduosiu vieną paslaptį – šioje Žemėje nėra nė vienos sveikos nesudaužytos žmogaus širdies arba kuri bent nebūtų įskilusi. Ir nieko, gyvena, vaikšto, šypsosi.
Kaip tai bebūtų ciniška, bet nieko su ta jūsų „sudaužyta širdimi“ neatsitiks, jūs gyvensite toliau – baigsite mokyklą, įstosite į universitetą, sukursite šeimą ir sėkmingai kopsite karjeros laiptais – gyvenimo scenarijus parašytas ir nieko čia daugiau/geriau nesugalvosi. Be to, reikia žinoti ir dar vieną Širdies reikalų sferos dėsnį: širdis toks organas, kuris gali dužti ne vieną, o net kelis kartus. Įsivaizduojate. Čia jums ne infarktas (ir tai riba trys kartai) ar krikštolinė jūsų servizo vaza, kainuojanti 400 Lt – padariniai lemtingi. Ir štai paprastas ir visai gražus sakinukas „į temą“: „Atsimeni, tu pažadėjai, kad visada būsim kartu, sakei, kaip laukas turi savo žolę, kaip vilkas turi savo vienatvę, kaip lietus turi savo sausrą, taip aš turiu tave.“ (do_nigun „Paklausk Chagall‘o“). Neatsimena, žinoma.
Apibendrinti sausio mėnesį Š.D. esančius dienoraštinius įrašus būtų galima ška pastebėjimu, jog persivalgyta metaforų (Tamsossviesa „Žiema“). Ir iš tiesų pagrindinis tokio pobūdžio rašinėlių trūkumas – abstraktumas, perdėta egzaltacija, nesuvaldytas jausmas, apie kuriuos byloja daugtaškiai, padrika grafinė teksto forma. Štai dar vienas tokių pavyzdžių: „Šaltos, gūdžios gatvės... Einu viena, pasiklydus minioje,... Dairaus... ieškau... aš niekada nesurasiu tavęs,.. Šnarėdami medžių lapai tyliai taria: “nebėr jau prasmės“.(Lilija „Istorija“) Ir toliau: „Gal pradėkime nuo to, kai pirmą kartą jį pamačiau iškart supratau, kad be jo negalėsiu toliau gyventi...“
Gal tikrai pradėkime tokius ir panašius kūrinius kaip lyja lietus, krenta lapai, visokius sielos išsiliejimus (!) dėti į dienoraštį, nes nemanau, jog ir patys autoriai suvokia tai kaip kūrinį. Dienoraštis puiki tam vieta, tik gal autoriai nepakankamai gerai suvokia Šiukšlių Dėžės paskirtį ir pobūdį? O jei yra pretenzijų į kūrybą – tai treniruotis galima ir dienoraštyje, rašyti, rašyti, rašyti, taip, kaip aerobikos salėje kilnoji rankas, kojas, svarmenis – prakaituokite į sveikatą. Be to, yra puiki moksleiviams, jaunimui skirta literatūrinė svetainė www.pertrauka.lt, kur jums duos gerų patarimų ir gal net pamokins, kaip rašyti.
Ir dar - jaučiate kūrinių pavadinimų ir tai, kaip save vadina jų autoriai „iškalbingumą“. Taip, kaip gyvenime mes „skaitome“ iš žmogaus veido, balso, aprangos, laikysenos, taip ir čia „ieškome“ detalių, kurios byloja pačios už save: pasirinktas vardas, ikona, sakinių konstrukcijos, skyrybos ženklai... Sprendžiame, kokia žmogaus kultūra, kaip jis reiškia emocijas, kokia galėtų būti amžiaus kategorija, matome, išsilavinęs žmogus ar nelabai, koks jo literatūrinis skonis, charakteris, temperamentas ... Nors jūsų „veido“ čia ir nėra ir jūs slepiatės anapus ekrano, bet patikėkite apie save papasakojate nemažai. Ir ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius. Tekstai, sakiniai yra kalbantys, tekstai išduoda jus, ne tekstu jūs išsiduodate, bet tekstas išduoda jus. Ką aš kalbu nėra taip svarbu, svarbiau, kaip kalbu. Visi mes kalbame apie maždaug apie tą patį, naujų temų vargiai išrasi.
Toliau. Jei apie Š. D. rastus „dienoraštinius“ aš galiu kategoriškai pasakyti, jog tai jokia prasme nepriartėja prie literatūros ir tikrai yra bevertė lektūra-šiukšlės, tai aptinku keletą kūrinių, kurie galbūt verti esė ar prozos vardo ir galbūt gali pretenduoti į literatūrą, ne visai atitinkančią mano kraujo grupę, bet tai darbai, kurie verti išskyrimo iš prozine kalba parašytų kūrinių masės.
Drįsiu wir sind die roboter tekstą „romano pra kalimo pagrindai“ pavadinti eseistiniu bandymu – autorius saviironiškai vadina save devyniolikmečiu su dideliu ego ir keturiasdešimtmečio troškimais. Ambicijų gal ir perdaug, gal ir ne devyniolikmetis, bet ranką turi smagią – moka rašyt. Skaitykit šį tekstą ir šiaip jei domina kai kurie liet. literatūros kazusai – yra neblogų nuorodų ir fatališkų pastebėjimų. Tai atrodo vienintelis tokio pobūdžio tekstas surastas sausio mėnesio Šiukšlių Dėžėje.
Coitus Interruptus „Silkių Marinatas 14“. Tekstas išraiškingas, gyvas, tai tekstas, apie kurį būtų galima pasakyti, jog jis ne jaukus naminis pudelis, o laukinis ūsūrinis šuo. Pabandykit tą tekstą sutramdyt. Labai keistas atsitiktinumas, jog šitą tekstą su kitu ne mažiau įdomiu tekstu „Neskustos morkos ir po butelio dugno storumo akiniais paslėptos akys“ (autorius Agnieszka) sieja Sibiro motyvas, į kurį žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų. Pastarajame: „Sibiras kaip koks keiksmažodis. Gal čia tik man ir mano supuvusiam viduj.“, pirmajame: „Lūšnoje, kurioje gimė, gyveno ir mirė visa mano (ir ne tik mano) giminė. Negandos vardas Sibiras.“ Šituos du kūrinius Sibiras vienija ne tik kaip istorinė realija su skirtingu požiūriu į ją, bet Sibiras kaip vidinės pasaulėjautos ženklas, kuriai nusakyti tiktų frazė iš „Silkių Marinatas 14“: „Pasprinkit sočia morale.“
Šitoje vietoje aš susilaikysiu nuo tolimesnių svarstymų, nes kol kas nesiruošiu vaidinti moralizuojančios bobutės vaidmens. Ir apskritai visokie ten moralumai grožinėje literatūroje – tema, verta milijono. Štai markizas de Sadas – ką, ne literatūra?
Tačiau negaliu sulaikyti šypsenos ir nepacituoti dar vieno grūdeliuko iš butelio storumo akinių, po kuriais paslėptos akys, taip, gal tai ir popsas, bet su humoru ženkleliu, lengva autoironija:
„<...>Mes dažniausiai nieko nešnekėdavom, bet vieną sykį ji iš niekur manęs paklausė, kokia mano svajonė.
Iš pradžių nieko nesakiau, tylėjau. Pagalvojusi atšoviau:
- Norėčiau gyventi papų šaly.
Zita nė kiek nenustebo. Dar kiek patylėjom ir aš kalbėjau toliau:
- Tik įsivaizduokite, ponia Zita, gyveni sau ir vargo nematai. Aplink minkšti ir šilti įvairiausių dydžių ir spalvų kauburėliai. Šokinėji sau nuo papo ant papo visą dieną, o vakare ant vieno atsiguli, kitu – užsikloji. Geras. Rimtai noriu į papų šalį.
- Aš tai į pimpalų šalį norėčiau, - atsakė Zita ir toliau žiūrėjo į neaišku kur.“
Bet jei jūsų literatūriniam gomuriui tai vis dėl to pasirodė per aštru ir ne Zvonkai, jei jums norisi gėrio, jei jums norisi šilumos ir jaukumo, kažko gražaus ir švento, skaitykite klimbingupthewalls kūrinį „zylė“:
„Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.“
