Brastos nėra, tik lieptas be turėklų,
O horizonto juosta taip toli.
Seguosi prie juosmens kantrybės dėklą,
Save padrąsindama: „Tu gali! „
Sugrubo mano rankos, kojos slysta,
O dar kiaurai šalti lietaus lašai.
Sukandu aš dantis - tik nenukristi! -
Juk liko tien nedaug, visai mažai.
Jau paskutinis žingsnis, paskutinis,
Sukaupusi jėgas - į priekį ir ...
Atsisuku - vien tik vanduo ledinis,
O mano liepto be turėklų nėr.