dialogas su asmeniniu zigmundu

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.