Mergaitė Rožė

Gyveno kartą pilyje mergaitė Rožė,
Garsėjus švelnumu ir sielos grožiu:
Kaip saulė švietė jos veidelis,
Geltonos kasos iki kelių.
Turėjo liauną liemenėlį,
Dėvėjo žalią sijonėlį.
Našlaitės grakščios kojos nuolat basos,
Bet joms nebaisios šaltos rasos.
Rankelės baltos kaip lelijos,
Jokio darbelio jos nebijo.
Gyveno taip laiminga ir smagi,
Nors be motulės – jautėsi saugi.
Bet atsirado pikta fėja,
Kuri Rožytei visko pavydėjo.
Įsigeidė mergytės šypsnio – ryto saulės,
Panoro liemenėlio liauno.
Net kasos raganai parūpo,
Pasidarys iš jų  peruką...
Ir kad pradėjo skriaust Rožytę,
Visokias aibes jai daryti.
Pavirtus vėtra, plaukus rovė,
Su pamote darbeliais ją apkrovė.
Ledinės rasos, laumės pabarstytos,
Kojytes degino jai ankstų rytą.
Mergytės šypsnį liūdesio šarma apkrito
Ir grožis pamažėle vyto, vyto, vyto...
Prakeikė Rožė sunkią būtį
Ir svarstė jau „ar būti, ar nebūti“.
Geroji fėja skriaudą pastebėjo
Ir mažajai Rožytei ji padėjo.
Ir vieną ankstų šaltą rytą
Gėle Geroji fėja pavertė mergytę.
Į gėlę ji sudėjo visą grožį:
Darželyje išaugo stebuklinga rožė.
Žiedeliai šypsos lyg mergytės lūpos,
Ant liauno stiebo tyliai žiedas supas,
Karštu krauju dar raudonai nudažė
Gėlytės žiedą pasakiškai gražų.
Lapeliai – žalias sijonėlis...
Ir vardas tiko švelniai gėlei.
Geroji fėja dar rimtai pamąstė,
Kad nieks nedrįstų Rožei vėl įkąsti,
Spygliukų prisodinti tarpe lapų,
Ir taip mergytė rože tapo.

Tu neužpyk, kad spygliu duria rožė,
Ji taip apsaugo savo trapų grožį.