Nerangi

Neskaičiuokit manęs, surašydami žmones.
Nepamirškit manęs, kai genėsit medžius,
Kol kaip ąžuolu tyliai svajojantis tapti kaštonas
Vis dar laukiu, kada šitas mėlynas sapnas nutrūks.

Nerikiuokit manęs – nesibaigiančios eilės svajonių:
Sužeistų, sužalotų, suluošintų, - ramsto kampus.
Tartum ežeras tvenkias kas vakarą tylų po kojom
Žūdbūtinių kovų: pamintų, pamirštų, paliktų...

---

Tai ant laužo mane už tai, kad sakau, ką galvoju;
Ant laužo mane - už tai, kad galvoju kitaip.
Neskaičiuokit manęs, kai rikiuosit genėjimui žmones:
Burtas mestas, ir jau nebegalima nenusibaigt.