vieniša orbita

čia laikas iš tūkstančio krūvių
ir iškrovų kūnai nebeliečia kūnų
žemėlapiai nerodo krypčių vien
tik įdubas pliusai ir minusai
subėga į čiaupo lašus čia skurdas
ne afrikos savitas vienio laukimas
išdylančios saulės į delčią į delną
mano lietimo

į jaunatį mano mergystės dienų
čia ratu sustoję vyrų šešėliai su
peiliais akyse su nuogu skausmu
alkavietėj dievo pilvuos paširdžiuos
kaip vyną kaip vaisių už derlių
už žemdirbio sielą duoda po
žiauberę nuo sąmonės bėgusio
kūno nuo mano karščiuojančio
veido iš mano vidaus miegotų
naktų

pro stiklą į veidą į sieną išnirę
riešai - aš pasakau kada baigia
orbitą mėnulis kada dylantys
tampa stiklinėm su vandeniu
pagirdyti vargšą - baigės mano
miegas iššvaisčiau kažkaip prie
lango bestovėdama dūmą
balnodama save alindama

mes laukėm karo trauklapiais
žymėjom kelią - toliau klausytis
radijo nebėra prasmės