Rašyk
Eilės (77868)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





kondensofkė kondensofkė

Tolesni įvykiai buvo tokie

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


čia tęsiami įvykiai, kurie anksčiau baigėsi tuo, kad ...

Diena prasidėjo nuo siaubingų pagirių. Viskis kažkodėl nebetiko mano organizmui. Kaip bebūtų, nutariau mesti visą šį mėšlą. Jeigu žmonių iš tiesų liko ribotas skaičius, būtų nedovanotina šitaip savęs netausoti. Būtinai reikėjo nusiskusti.
Taip pat nusprendžiau, jog atėjo metas veikti. Reikia suvokti problemą iš pat pašaknų, ją perprasti ir surasti optimaliausią sprendimo būdą. Iš tiesų, užtektų jau vien suvokti problemą. Kol kas aiški buvo tik viena jos dalis – žmonės dingo. Kodėl jie dingo? Šito mes nežinojome: nei aš, nei Rikis, nei, manau, šerifas Robertas Bleikas. Surasti sprendimą, kitaip sakant, būdą sugrąžinti žmones – tai ne šiaip sau uždavinys. Pagalvojęs priėjau išvadą, kad lengviau būtų išrasti vandenilinę bombą... antrą kartą, žinoma.
– Problemos esmė glūdi tame, – kalbėjau, mudviem su Rikiu einant gatve. – Kad žmonės pradingo pirmą kartą.
– Visada būna pirmas kartas, – tarė Rikis.
Kažkodėl man susidarė įspūdis, kad jis manęs nesiklauso.
– Jei tai jau būtų nutikę kada nors anksčiau, – kalbėjau toliau. – Mes turėtume realią galimybę ką nors padaryti. Viskas būtų kur kas paprasčiau.
– Mes net nežinome, kaip tie žmonės išnyko, – pasakė Rikis. – Neturime nė mažiausios galimybės ką nors pakeisti, net suprasti kodėl taip atsitiko, jei nežinome kaip tai įvyko.
– Sutinku, bet...
Staiga mūsų dėmesį patraukė pokalbis kitoje gatvės pusėje. Rikis sustabdė mane sugriebęs už marškinėlių. Ant šaligatvio priešais mus stovėjo senyva moteris su polietileniniu prekių maišeliu vienoje rankoje ir automobilio rakteliais kitoje. Negalėjau sumaišyti su kokiais kitais raktais, pavyzdžiui namų, nes nuo raktų žiedo be pačių raktelių kabojo ir signalizacijos pultelis. Priešais ją atpažinau moteriškę iš parduotuvės. Stebėdamasis suvokiau, kad jos galėtų būti to paties amžiaus, tačiau moteriškė iš parduotuvės atrodė sena kaip pasaulis palyginus su nepažįstamąją, kuri tiesiog trykšte tryško energija.
– Ei, čia juk poniutė „Jokių Kvailysčių“! – kumštelėjo mane Rikis.
Moterys ginčijosi. Poniutė Jokių Kvailysčių pasakė:
– Viskas per tuos kvaišus jaunuolius, sakau tau, jie užtraukė šitą prakeikimą, jie turėtų jį ir išsinešti su savimi. Ir jeigu jie patys neišsinešdins, mes juos priversim!
– Na, na, Vanda, – pasakė Maišelis Ir Rakteliai. – Paklausyk, ką šneki. Šitoks požiūris niekur nenuves.
– Viskas prasidėjo tuomet, kai jie čionai atsibeldė! – karštai kalbėjo moteris, pavadinta Vanda.
– Juk tu nemanai, kad jos kalba apie mus? – pasiteiravo Rikis, jo balse jautėsi nervingumas.
– Mažuose miesteliuose gandai greitai sklinda, – sumurmėjau.
Vanda kalbėjo toliau:
– Jie atvyko čia ir prasidėjo! Tėvas Albertas perspėjo mus...
– Mus perspėjo Dievo angelas, Vanda, – pertraukė ją kita moteris. – Ir tu žinai, ką aš apie tai manau. Manau, kad Dievo angelas turėjo galvoje visai ką kitą, ir tas „kas kita“ įvyko prieš porą tūkstančių metų... Tėvas Albertas linkęs išpūsti kai kuriuos dalykus.
Po šių žodžių Vanda atšlijo, tarsi gavusi antausį. Maišelis ir Rakteliai pabandė sušvelninti situaciją pereidama prie kitos temos:
– Kertis Nevilis prieš tris dienas nusipirko iš Džeko mūsų senąjį pikapą. Visą laiką prie jo krapštosi – jau trečią rytą išėjusi į verandą gerti kavos matau prie mašinos boluojant jo marškinėlius. Manau, jis bandys pralaužti užtvarą...
– Dėl dievo, Luiza, jam tik šešiolika! – Vanda „Jokių Kvailysčių“ nusmelkė moterį, vardu Luiza, nepritariančiu žvilgsniu. – Džekas turėjo pagalvoti, prieš parduodamas tą seną metalo laužą tokiam vaikiščiui. Pamatysi – jis prisivirs košės ne tik sau, bet ir visam miesteliui.
Šitaip pasakiusi Vanda nudrožė gatve tolyn, o Maišelis ir Rakteliai, arba kitaip Luiza, pasuko link savo automobilio. Aš nusprendžiau imtis veiksmų, kuriuos mudu su Rikiu taip ilgai atidėliojome. Priėjau prie moters ir mandagiai pasisveikinau. Ji nusišypsojo:
– Sveikas, jaunasis kavalieriau. Kaip einasi?
– Džonis Somersetas, – tariau, tiesdamas ranką. – Iš Pasadenos.
Ji nusišypsojo dar plačiau.
– Šiaurės Troja – mažas miestukas. Nebūtina sakyti, kad esat nevietiniai.
Aš taip pat išsišiepiau.
– Tai mums ant kaktos parašyta, tiesa?
Moteris linktelėjo.
– Aš esu Luiza Makadams.
– Rikis Montana, – prisistatė raudongalvis airis, mano pakeleivis.
– Ką gi, sveiki atvykę į Troją. Mielai dar paplepėčiau, bet man reikia pagaminti vakarienę šešetui žmonių. Šiandien laukiam svečių, – dar paaiškino.
Ji neskubėdama atrakino vairuotojo dureles, švystelėjo maišelį ant keleivio sėdynės, prisisegė ir jau ketino užvesti variklį, tačiau Rikis pabarbeno į lango stiklą. Ponia Makadams klausiamai pakėlė akis, kelias akimirkas padvejojo, paskui nuleido stiklą. Į mus ji žvelgė su ta pačia atlaidžia šypsena, kaip ir prieš tai.
– Me‘em, – pasakė Rikis. – Mes netyčiomis nugirdome jūsų ir ponios iš parduotuvės pokalbį. Ką jūs žinote apie tai, kad dedasi už miestelio ribų?
Moteris kurį laiką tylėjo.
– Nieko kito, ko nežinotų bet kuris kitas Trojos gyventojas, – pagaliau pasakė ji vis dar šypsodamasi.
– Visi žmonės dingo, me‘em, – įsikišau aš. – Išnyko kaip dūmas. Visi išskyrus mudu su Rikiu ir visus Šiaurės Trojos gyventojus. Tai pasiutusiai keista.
– Taip, pasiutusiai keista, – pakartojo ji. – Tačiau tai ir viskas, ką žinau aš. Vanda, iš kitos pusės, galvoja, kad žino kur kas daugiau... Bet jos teorijos aklai remiasi tėvo Alberto postringavimais. Matote, pasak jo...
Jos žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio prietaisų skydelyje.
– O varge, kaip aš vėluoju! Antis turi marinuotis mažiausiai keturias valandas, o dar kiek keps… Paklausykite, geriau jums būtų pasišnekėti apie tai su kuo nors, kas iš tiesų domisi tuo, ką porina tas senas pakvaišėlis. Sėskit, žinau kaip tik tinkamą žmogų.
Mudu su Rikiu susižvalgėm.
– Nagi, greičiau, – nekantriai mostelėjo moteris ranka. – Negaliu juk laukti visą dieną!

Mums bevažiuojant aš kelis kartus bandžiau užvesti kalbą apie „pragaištinguosius jaunuolius“, bet ponia Makadams nesidavė, kartodama:
– Prašau manęs neblaškyti, kai vairuoju, jaunuoli. Nemanau, kad jūsų tikslas būtų atsidurti griovyje.
Pagaliau tamsiai žalias Makadamsų sedanas įsuko į išasfaltuotą įvažiavimą ir sustojo priešais gerai prižiūrimą, baltai dažytą namą. Aplinkui žaliavo neseniai nupjauta pievelė, o klombose žydėjo gėlės. Aš kelis sykius nusičiaudėjau.
– Į sveikatą, – nusišypsojo moteris. – Matote, šis namas greta – Fosterių. O tas kitas, tamsiai rudas, – ji parodė pirštu į kuklų dviaukštį, – priklauso Garetui Neviliui. Tiesa, Gareto... A, nesvarbu. Eikite tiesiai ten, galiu lažintis, Kertis vis dar tūpčioja aplink mašiną. Sėkmės, tikiuosi rasit atsakymus į savo klausimus. Bent jau dalį jų.
Fosterių namo užuolaidos buvo užtrauktos. Pievelė priešais namą atrodė ne itin prižiūrėta. Luiza Makadams jau skubėjo namo durų link, kai aš šūktelėjau pavymui:
– Dar vienas dalykas, me‘em. Šitie jūsų kaimynai, Fosteriai… Jie išvykę iš miestelio, tiesa? Turiu galvoje, buvo išvykę?
Kurį laiką ji stovėjo ant priebučio laiptelių netardama nė žodžio. Tuomet grįžo atgal prie manęs per visą kiemą, lydima polietileninių prekių maišelių šnaresio, ir tada, kai buvo pakankamai arti, kad pajusčiau jos alsavimą, pasakė:
– Yra dalykų, apie kuriuos geriau nepradėti, jaunuoli Džoni Somersetai. – Jos balsas buvo atšiaurus, jei ne pilnas sunkiai tramdomo įsiūčio.
Paskui ji apsisuko ir nuskubėjo namo.

Rudasis namas, namas kuriame gyveno Garetas Nevilis ir jo sūnus Kertis, buvo kuklesnis už savo kaimynus. Ir žolė neatrodė tokia žalia Nevilių kieme, kaip aplinkiniuose. Atrodė, kad net vėjas atšiauresnis, įžengus pro vartelius. Garažo vartai buvo pusiau atviri, už jų girdėjosi prislopintas stenėjimas, kaukšėjimas ir tyli muzika. Galbūt „Korn“. Koks nors „sunkus“ mėšlas. Tarsi gyvenimas ir taip nebūtų pakankamai sumautas, reikia dar, kad kas nors apie tai dainuotų.
– Kai kuriems žmonėms galbūt reikia, – gūžtelėjo Rikis.
– Pasyvi agresija, – sumurmėjau. – Nevykėlių įsiūtis. Net skamba juokingai.
– Kertis Nevilis? – pašaukė Rikis, kišdamas galvą pro tarpą tarp garažo durų ir asfalto.
Stenėjimas ir kaukšėjimas bemat nutilo. Aš nusičiaudėjau. Niekada nesirgau šienlige, bet dėl dievo meilės, kodėl gi dabar blogas metas pradėti?
– Kerti? – dar sykį pašaukė Rikis, bet šįsyk jau stovėdamas šalia manęs. Laukėm kol berniokas išlys, o jis vis nesirodė. Atrodė, beveik galiu girdėti jo šnopavimą.
– Klausyk, Kerti, – pasakiau aš. – Ramiai, nereikia čia jaudintis, mes tik užsukom pakalbėt. Maloni ponia iš kitos gatvės pusės pasakė, kad tu nusipirkai naują mašiną.
– Ir todėl jūs atėjot su manim pakalbėt? – pasigirdo balsas iš už pusiau nuleistų garažo durų. – Dėl mašinos?
– Na, kaip čia pasakius… – pradėjo Rikis.
– Aš ją pirkau teisėtai! – pareiškė balsas. – Galėjote su ta pačia ponia ir išsiaiškinti. Jos vyras man ją pardavė, šią mašiną. – Akimirką jis tylėjo, bet staiga įtariai prabilo. – Ar... ar ji ką nors sakė apie tai? Ką nors, kad kažkas negerai?
– Ne, ne. Mes tiesiog norėjome paklausti tavęs keleto klausimų, – pasakė Rikis. – Apie Troją, apie...
– ... apie tai, kodėl tu pirkai mašiną, – užbaigiau aš. – Kam tu pirkai tą pikapą, Kerti?
Ilgą laiką garaže buvo tylu. Ūmai durys ėmė kilti. Kai jos visiškai atsivėrė, mudu su Rikiu išvydom drimbą spuoguotu veidu ir riebaluotais tamsiais plaukais. Rankoje jis gniaužė veržliaraktį.
– Visi galvoja, kad aš beprotis, – pasakė jis niūriai. Riebaluota sruoga dengė kaktą ir akis.
– Mes neturim jokių išankstinių nusistatymų, žmogau, – užtikrino Rikis.
Aš vyptelėjau.
– Geriau eime vidun, – pasakė berniokas.
Ir mes klusniai nusekėme paskui jį.
– Pagaliau nors šis tas įdomesnio, – pasakiau Rikiui.
– Gal, – atsakė šis. – Nors niekada negali būti tikras.
2009-01-08 21:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-15 11:29
Sigitas Siudika
žinau kaip padaryti , kad nedingtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-23 13:09
tls
tls
Šiaip prozos kūrinius retai skaitau bet šis (net fantastinio žanro)kažkuo "užkabino", gal rašymo maniera, kuomet bus laiko paskaitysiu ankstesnes dalis. Tik įdomu kodėl veiksmas vyksta ne Lietuvoje žanro specifika tam ne palanki? 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-22 17:07
indulgencija
toks labai JAU žurnalistinis... nuo pavadinimo pradėjau, sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-21 19:37
viena skruzdėlė
jei žmonės būtų dingę ne pirmą kartą, nebūtinai turėtum apie tai žinoti;)))
ir, beje, optimaliausia - nini, užtenka optimalu.
ir dar, beje, ko gero, pskaityčiau daugiau nei 3 gabalus, nes neblogai skaitosi, bet gaila laiko krapštytis. patys žinot.
ir - aha, lietuviai elgtųsi kitaip. čia elgiasi amerikonai iš amerikoniškų knygų apie amerikoniškus miestelius:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 23:07
zirzule
Nu, liux. Nekreipk dėmesio į jokius "pedagoginius" (ta prasme aiškinamuosius) komentarus. Aš tau sakau - liux ir jokio taško.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-10 02:23
klimbingupthewalls
patinka:

"lengviau būtų išrasti vandenilinę bombą... antrą kartą, žinoma.
– Problemos esmė glūdi tame, – kalbėjau, mudviem su Rikiu einant gatve. – Kad žmonės pradingo pirmą kartą."

"Maišelis Ir Rakteliai"

ir pats paskutinis sakinys šį kartą nuskamba kažkaip kitaip. dviprasmiškai net. juk anksčiau daug kartų Rikis kartodavo, kad negali būti tikras, bet dabar man atsirado kitoks pojūtis. tarsi jis sakytų ne "nors niekada nesakyk niekada" ar "nors niekada negali būti įsitikinės 100 proc.", bet kad jis iš tiesų kalba apie realybę, tikrumą.

praeitoje dalyje stuktelėjo mintis, kad Rikis ir pagrindinis personažas vienas ir tas pats. lyg kokiam kovos klube.

Valkas vėl teisus. stiliaus nekeisk. sumautai velnioniškai gerai skamba visas tas grubumas.

na o dėl pavadinimo.. jeigu jį sugalvotum bet kokį, kad ir laikiną, mielai pervadinčiau visas dalis su prierašais 1 dalis, 2 dalis ir t.t. kad tik nebereiktų ieškoti tęsinio tarp kitų ir žaisti su nuorodom.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 16:57
ANĖ BRYDĖ
Dailus pasakojimas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 13:50
Valkas
Žinai, 21112, vien už tą pasipiktinimą verta sukalti viena - kitą kuolą. =]

Šiaip, prieš pusmetį (gal kiek daugiau, tiksliai nepamenu) autorei pareiškus, kad daugiau nesiruošia rašyti, turėjau dvi pagrindines baimes: kad ji iš tiesų nerašys, ir kad pagaliau sugalvos epopėjai pavadinimą. Kaip matau, nieko baisaus nenutiko, ir tai yra gerai.
Dabar apie blogus dalykus. Aukščiau jau minėtame pareiškime buvo nuskambėjusi mintis, kad pačiai rašančiąjai nepatinka stilius (per grubus mat, per daug keiksmažodžių) ir išreikšta viltis jį keisti.
21112, patikėk, tai yra nesąmonė. Jei kartą ką pradėjai, malonėk pabaigti, taigi sekančiose dalyse vėl laukiu juodojo humoro, apsišūdžiavimo ir marių kraujo =]
Dar pastebėjau tam tikrą striginėjimą - lyg autorė būtų laikinai pamiršusi, kaip reikia rašyti, ir bandžiusi iš naujo išmokti būtent šiuo kūriniu. Gal tai tiesa, gal ne - nežinau, bet į pabaigą viskas susitvarko, o paskutinė ultrapompastiška frazė kažkaip sklandžiai įsipaišo siužetan, galutinai užtikrindama vienos geriausių rašyko fantasčių sugrįžimu.

Su tuo ir sveikinam. Tikimės, kad kitos dalies neteks vėl laukti pusės metų =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 13:43
Jugo_Džiova
Pritarta izraelio mylėtojai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 12:03
kondensofkė
hmm, aš noriu padaryt pareiškimą. kažkokia nesąmonė čia su tuo balsavimu darosi fantastikos skyriuj. kai paskutinį kartą buvau viskas buvo normaliai, o dbr - kas čia per stilius penketais užmėtyt kiekvieną naują kūrinį?? cmon
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-08 22:05
van
van
nū pabaiga biški kaip karibų piratų - labai jau laukite tęsinio

o šiaip tai įdomu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą