Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







žodžiu, viskas prasidėjo čia

Mes atsisėdome už staliuko prie lango. Aš dairiausi kaip pamišęs ir Rikis turėjo kelis kartus įspirti man į blauzdą, kad nusiraminčiau.
– Ko! – kiekvieną kartą užbaubdavau, o Rikis nudelbdavo mane pavargusiu žvilgsniu.
Užkandinėje „Trojos arklys“ be mūsų buvo dar keli žmonės, mes su Rikiu nusprendėm, kad vietiniai. Padavėja priėjo po kokių penkiolikos minučių, visa pikta kaip širšė.
– Žavus kavinės pavadinimas, – pasakiau aš. – Dar geriau būtų „Troja liepsnose“.
Ji metė į mane priešišką žvilgsnį ir tėškė:
– Išsirinkot?
Rikis sudiktavo mūsų užsakymą.
– Dėkui, – jis ištiesė merginai meniu ir po stalu spyrė man į kelį.
– Ko! – surikau.
– Raminkis, – pasakė Rikis.
Mes apsidairėm. Mergina netrukus grįžo su kava, kurios skonis prilygo pamazgoms. Aš siurbtelėjau ir pastačiau puodelį atgal ant stalo.
– Tavo kava dešimt kartų geresnė, – pasakiau Rikiui.
Tai buvo komplimentas. Ir tai buvo visiška tiesa. Rikis šyptelėjo.
– Negaliu patikėti, kad mes sėdim ir geriam šitą birzgalą.
– O ką norėtum daryt?
– Kažkas mums pasiuntė radijo signalą. Reiktų sužinoti kas. Reiktų išsiaiškinti, supranti. Jauti, kur link suku?
Rikis truktelėjo pečiais.
– Mes tai būtinai padarysim. Bet aš alkanas kaip žvėris. O tuščiu pilvu ne ką paveiksi, tiesa?
Sumautas airis.
Padavėja atnešė kepsnius. Jie priminė žuvusių kelyje gyvūnų liekanas. Mes pavalgėm. Aš išsitraukiau cigaretę.
– Čia nerūkoma, – pranešė padavėja.
– Įskaičiuokit į mano sąskaitą, – atšoviau.
– Čia negalima rūkyti, – pakartojo ji.
Netikėtai prisiminiau Lailą.
– Kaip manai, ji dar gyva? – paklausiau ieškodamas kišenėse žiebtuvėlio.
Į padavėją nusprendžiau nebekreipti dėmesio.
– Kas?
– Laila.
Rikis gūžtelėjo.
– Nežinau. Gal. Kas sakė, kad iš vis kas nors mirė.
Aš prisidegiau cigaretę. Dūmai pakilo kone iki lubų. Aš giliai atsidusau.
Staiga iš dangaus nusileido ranka ir tvirtai sugniaužė mano petį. Aš atsigręžiau. Šalia manęs stypsojo vyriokas džinsiniu švarku.
– Sveikas, – pamojau pasisveikindamas.
– Čia nerūkoma, bičiuli, – pasakė jis.
Aš žvilgtelėjau į Rikį, tas žiūrėjo pro langą.
– Tai kas?
– Stokis, – tarė man Džinsinis Švarkas. – Einam pasikalbėti į lauką.
– Aš neturiu tau ką pasakyt.
– Einam, – pakartojo jis ir praktiškai pakėlė mane nuo kėdės.
Vos tik jis patraukė savo gniaužtus, aš vėl dribau atgal.
– Atšok, gerai?
Vyriokas palytėjo ranka savo sėdynę ir netikėtai didžiuliame delne atsirado blizgantis ženklelis.
– Žaislų parduotuvėj išpardavimas? – abejingai paklausiau.
Tada vyrukas staiga išbalo, paraudo ir kirto man per petį.
Aš sustūgau iš skausmo ir netikėtumo. Rikis pašoko nuo kėdės ir sugriebė Džinsinį Švarką skverno.
– Ei, ei, ramiau, drauguži, – pasakė jis.
– Prašau išeiti į lauką, – pakartojo faras.
Rikis metė man priekaištingą žvilgsnį ir nė pats nepastebėjau, kaip atsidūriau gatvėje.
– Dokumentus, – pareikalavo faras.
Aš ištiesiau jam savo id kortelę.
– Normalaus paso neturite?
– O kuo netinka id kortelė? – paklausiau aš.
Jis nuleido negirdom.
– Jūsų dokumentas? – kreipėsi į Rikį.
Tas ištiesė vairavimo teises.
– Tuoj apsimyšiu, – pranešiau.
Faras pažiūrėjo į mane su neslepiama neapykanta. Paskui vėl ėmėsi tyrinėti dokumentus.
– Jūs iš toli, – galiausiai pasakė.
– Galima? – ištiesiau ranką link savo kortelės.
Faras kiek padvejojo, bet grąžino. Paskui tarė:
– Geriausia jums būtų tiesiog apsisukti ir grįžti ten, iš kur atvažiavote.
– Deja, nieko nebus, – atsiliepė Rikis. – Mums nebėra kur grįžti.
– Klausykit, tai ne mūsų problema.
Tai buvo pirmas ženklas, kad jie žino. Nors kažką. Nors nujaučia. Man taip palengvėjo, kad mažumėlę nesusilaikiau ir sudrėkinau triusikus.
– Man labai reikia į mažą namelį, – zirziau.
Pagaliau faras linktelėjo, labai nenoromis, bet linktelėjo, ir aš įsmukau atgal į užkandinę.
Kai grįžau pas juos, Rikis atrodė susirūpinęs.
– Mes neturime kur važiuoti, – pakartojo jis.
– Tai ne Šiaurės Trojos problema, – atsiliepė faras.
Nusprendžiau, kad nieko nepraleidau, nes radau juos toje pačioje fazėje, kaip ir palikau.
– Nieko nesuprantu, – pareiškiau. – Visiškai nieko nesuprantu.
Faras kurį laiką dėbsojo į mane. Paskui mes nuvažiavom į nuovadą. O Rikis – ieškoti vietos nakvynei. Mes neketinome tiesiog apsisukti ir dumti iš kur atvykę.

– Užpildykite šiuos dokumentus, pone, – faras padavė man šūsnį popierių.
– Kuo būtent mane kaltinat, drauguži? – pasidomėjau lyg tarp kitko.
– Ramybės drumstimu.
Aš garsiai nusikvatojau, bet ponas Džinsinis Švarkas nereagavo.
Mano vardas, pavardė, asmens kodas, gimtasis miestas, ankstesni teistumai ir kiti menkniekiai... baigiau per mažiau nei penkias minutes. Pasirašiau.
Faras irgi padėjo parašą. Šerifas Robertas Bleikas padėjo parašą. Aha.
– Kas man dabar bus? – paklausiau.
– Reikės sumokėti baudą.
– Kiek?
– 250 dolerių.
Aš pasipiktinau. Kažkokia nesąmonė.
– Ketvirtis gabalo, ir už ką? Už tai, kad prisidegiau cigaretę vietinėje užkandinėje!
– Tai vidutinio dydžio bauda, – atsiliepė pareigūnas.
Šiaip ar taip aš tokių pinigų neturėjau, taip ir pasakiau. Pasakiau garsiai, aiškiai, tvirtu balsu ir visiškai oficialiu, mandagiu tonu. Išdėsčiau viską šaltai ir be emocijų.
– Tokių pinigų neturiu, – pasakiau.
Šerifas Robertas Bleikas pakėlė galvą nuo popierių šūsnies, kurie karaliavo ne tik ant jo stalo, bet ir apskritai visoje nuovadoje. Jo akys buvo nelyginant du anglies gabaliukai baltame veide. Negerai, sakė man anglies gabaliukai, negerai.
– O gal galėtume susitarti taikiai?
Šerifas pasakė:
– Ne.
– Ne?
– Ne.
– Tai ką man tuomet daryti? – paklausiau.
– Arba dvidešimt dvi dienos arešto, – jis linktelėjo į nuovados gilumą, ten buvo vienutė. – Arba paliekate miestą per vieną akademinę valandą.
– Akademinę valandą?
– Keturiasdešimt penkias minutes, – patikslino šerifas.
– Dvi akademines valandas. Mums reikia pasipildyti degalų ir nusipirkti maisto.
Šerifas linktelėjo. Taip aš susiderėjau dvi akademines valandas.
– Šerife Robertai Bleikai, – tariau prieš išeidamas. – Jūs norit bet kokia kaina išguiti mus iš miestelio.
– Jūs ne Šiaurės Trojos problema, – atsakė jis.
– Bet jei susimokėčiau baudą, galėčiau pasilikti, tiesa?
– Kam čia tuščiai aušinti burną, – atšovė šerifas. – Galit sumokėti baudą?
Aš papurčiau galvą. Jis paniekinamai šyptelėjo ir vėl palinko prie popierių.

Rikis atvažiavo manęs prie nuovados, kaip ir buvome susitarę. Man teko palaukti tik dešimt minučių, laikiau tai sėkme.
– Na kaip?
Aš viską smulkiai nupasakojau. Mes sukūrėm planą kaip prasimanyti pinigų. Nuvažiavome devyniasdešimt su viršum mylių iki artimiausio miesteliūkščio, kuriame, be abejo, nebuvo nė gyvos dvasios, ir ištuštinome kur ne kur paliktas pinigines. Susidarė visas lobis. Grįžome tiesiai į nuovadą. Nepraėjo nė šešios valandos, o aš vėl stovėjau prie to paties stalo, kur pildžiau anuos dokumentus.
Šerifas neatrodė patenkintas. Turbūt suprato, kad pinigai dabar mažai ką bereiškia. Jei bent kiek išmanė situaciją, turėjo suprasti.
– Ir visgi geriau jums būtų palikti Šiaurės Troją, – tarė jis, kai mudu su Rikiu jau sukome link durų.
– Mes neturime kur važiuoti, – pakartojo Rikis. – Kodėl taip sunku tai pripažinti?
– Nesuprantu, ką turite galvoje, – atšovė šerifas.
Mes išėjome.

Jau temo. Rikis pasuko į kairę, paskui į dešinę, aš, susiėmęs rankomis galvą, mąsčiau apie tai, į kokį šūdą įklimpome. Į kokį šūdą? – buvo amžinoji mįslė. Bet kad į galingą – visiškai aišku. Rikis išjungė degimą. Aš išlipau ir patraukiau per automobilių stovėjimo aikštelę. Paėjėjau keletą žingsnių ir sustojau kaip įkirstas. Viskas čia man buvo pažįstama. Viskas.
– Kas čia per vieta! – sucypiau, nors puikiai žinojau atsakymą.
Tai buvo „Žebenkšties“ motelis.
– Susiimk, – kumštelėjo mane Rikis. – Kur dingo tas šaltakraujiškumas, su kuriuo tu padėjai man atgauti amą motelyje ten, dykumoje?
Aš persibraukiau ranka per plaukus.
– Neturi jokios teisės man to sakyti.
– Ne? Galbūt ir taip. Bet neturiu ir jokio įsipareigojimo tąsytis tavęs su savimi.
– Tąsytis? Tąsytis!
Aš įsiutau. Rikis nereaguodamas į mano scenas nuėjo į į vidų. Jis buvo teisus. Aš turėjau susiimti. Kur dingo senasis šaunusis Džonis Somersetas iš Pasadenos, kuriam visuomet sekėsi? Kuriam visuomet taip sekėsi, kad retkarčiais jis imdavo abejoti, ar visa tai iš vis gali būti tikra. Galėjau sau atsakyti be vargo: senasis Džonis dingo sykiu su visais tais žmonėmis, kuriems anksčiau priklausė pasaulis. Tik jis nedingo taip išsyk, veikiau nyko pamažu, o dabar ėmė visiškai prarasti jei kol kas dar ne protą, tai bent jau savitvardą tikrai.
Aš nusekiau paskui Rikį.

Kambarys, kuriame apsigyvenome, labai priminė pirmąjį, senąjį, tikrąjį mūsų kambarį. Kitaip ir būti negalėjo – visi kambariai „Žebenkšties“ motelyje buvo beveik identiški, o dabar galėjom įsitikinti, kad ir visi „Žebenkšties“ moteliai, kiek jų buvo išsibarstę po saule, buvo taip pat kone vienodi.
Rikis atidarė butelį škotiško viskio ir mes be vargo patvarkėme didesnę jo pusę. Beveik nekalbėjome, tik susidauždavom stiklinėm ir įnikdavom supratingai linksėti, kai vienam ar kitam retkarčiais išsprūsdavo tostas. Paskui apėmė miegas ir stiklai nejučia išslydo pro pirštus nelyginant smėlis.
Aš atsiguliau į lovą ir ketinau apie nieką negalvoti, tačiau tai buvo neįmanoma. O svarbiausia – neatrodė baisu. Tik ne didingai šilumai plevenant kūne. Prisiminiau Edį, Leilą, mirtinai sužeistą moterį ant laiptų, mergytę iš „Tropikanos“. Ir tada, visiškai netikėtai, staiga, supratau kas man atsitiko. Aš praradau savitvardą visiškai ne todėl, kad sušvelnėjo mano būdas, ar išgaravo ankstesnė drąsa. Visai ne. Tiesiog pamažu iš manęs išgaravo tas „dėjau ant visko“ nusiteikimas. Staiga visi tie žmonės, kurie dėl kažkokios paslaptingos priežasties nebeegzistavo, man tapo svarbūs. Svarbūs tapo kariniai konfliktai Artimuosiuose Rytuose, ekologinė katastrofa Pietų ašigalyje, diktatūra Šiaurės Korėjoje ir urano sodrinimas Irane. Staiga pajutau, kokią skriaudą čekoslovakai, mėgindami išsikovoti nepriklausomybę, patiria iš Rusijos pusės, kaip sunku badaujančioms Afrikos tautoms, kurių naujai iškeptos ir nestabilios bei nedemokratiškos vyriausybės niekina savo žmones. Staiga aš supratau viską apie tuos dalykus, kurie jau nebeegzistavo.
Vienintelis mano troškimas dabar buvo atkurti pasaulyje harmoniją. Reikėjo išsiaiškinti, kokia šito sumauto miesto problema. Reikėjo išspręsti visas problemas.
Norėjau papasakoti apie savo nušvitimą Rikiui, tačiau jis jau miegojo. Nusprendžiau nežadinti, nors ankstesnysis Džonis Somersetas nebūtų nė suabejojęs – dabar aš buvau kitas žmogus, rūpestingas ir dosnus.
Ar kažkas panašaus.
2008-03-01 18:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-11 18:31
Nuar
Įtaigiai ir vaizdingai sudėlioti dialogai. Vien tik iš jų galima susidaryti aplinkos ir personažų vaizdą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-10 02:00
klimbingupthewalls
faro scena nuobodi ir neįtikinama. trūksta gyvumo tam personažui. toks grynai statistinis NPC, jeigu supranti, ką turiu galvoje :)
radau atsakymą kas nutiko pagrindiniam personažui. pasirodo, keičiasi charakteris. na tebūnie :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-10 01:56
klimbingupthewalls
"stiklai nejučia išslydo pro pirštus nelyginant smėlis" - hrrr. netinka taip :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-23 14:24
Just_ė
Geras, geras, geras ! ar kažkas panašaus. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-13 21:26
berniukas lapės plaukais
Taip ir iškyla prieš akis pakelės užkandinės, dulkėtos dykumos, cops who kick asses
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-11 20:35
kondensofkė
krč negaliu šitaip turiu pastebėti kad čia įkišau bajerį kurio niekas nesuprato:)) gąš kaip nesmagu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-10 22:11
Valkas
To šnipas: WTF??? Nuo kada čia trūksta fantastikos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-10 16:01
Šnipas
Šiaip tai man holivudinį filmą priminė. Aprašyta gerai. Bet fantastikos trūko. Šiaip susiskaitė gerai. Lauksiu kitos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-09 22:28
Mūza Maja
istorija tęsiasi. nu, reikia gi paskaityt.

Vaikštantis pilnaty, šitos paklodės labai smagiai skaitomos. pabandyk...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-08 19:29
tekšt_ir_baigta
xaxa įdomiai skaitinėjasi, pavadinimai dar įdomesni :D
jei turi tiek įdėjų taip pratęsti veiksmą,
kodėl pavadinimas turėtų sudaryti problemų?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-03 10:43
Natrix
Neklausyk jų, knygos iš 30 psl neparašysi :D o nutraukti darbą dėl to, kad kažkam prailgo - kvaila. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-02 01:51
Vaikštantis Pilnaty
Neperkaitink rasykų serverio su ilga paklode
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-01 23:40
kondensofkė
ok ok ok
bet supranti taip nebūna gyvenime kad tik NA! ir paaiškėja viskas. gyvenimas monotoniškas net tuomet kai atsitinka kažkas fantastiško:)
bet ok pažadu nedėt kol neparašysiu iki galo ir tada įkelsiu ilgaaaaaaaaaą gabalą;) ok?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-01 21:38
Valkas
Ar tik man vienam atrodo, kad viskas pernelyg ištęsta? Tas pats per tą patį rutuliojasi jau velniasžinokiek serijų, ir niekaip nepajėgia priartėti prie pabaigos. Gal aš klystu, bet manau toks daiktas kaip siužetas vis dėl to turėtų būti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą