Rašyk
Eilės (76535)
Fantastika (2232)
Esė (1524)
Proza (10703)
Vaikams (2598)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gruodis. Iš tiesų gal ir vasaris, bet tebūnie. Už lango pabudo žibintas. Aplink jį šoka snaigės.
– Mama, jos šoka.
– Taip.
Prisimerkia ir pro blakstienų plyšius beregint spinduliai ima tiestis į šalis – tuoj tuoj palies medžių šakas... Nutrūko. Ir vėl.
Amžinas vaikystės žaidimas su dirbtiniais šviesuliais. Vėliau, praeinant pro šalį, žibintai tiesiog užgesdavo – taip jiems buvo įkyrėjęs tas tampymas už ūsų.

Prieškambaryje subildėjo ir sniegą purtydamas bei trepsėdamas įėjo... Ne, tai ne lokys juodai baltai languotu paltu.
– Tėveli, ką parnešei! – pažyra kaladėlės į šalis, o paskui jas ir mažyliai.

Dabar dauguma linkę prasimanyti, kad tais auksiniais laikais neva vaikams rūpėjo visai kitos vertybės. Suprask, VERTYBĖS, o ne saldumynai ir žaislai. Bet grįžtelėjus atgal, sakau jums – mažylių meilė tuo metu taip pat buvo tiesiogiai susijusi su lauknešėliais. Tik gal vertinami jie buvo kitaip. Ir visgi mama mylima, nes ji skaniai gamina ir rūpinasi, tėtis – nes jis randa laiko pasakoms ir išradimams. Paprasta kaip dukartdu.

– Tuoj pamatysit, – iriasi tėtis pro trijulę, tuomet atsargiai ant grindų tupdo savo kailinę kepurę ir apverčia.
– Zylutėėėėėė! – suspinga visi trys ir klausiamai sužiūra į tėtį.
Jis tą patį žvilgsnį sugrąžina žmonai ir kiek besiteisinančiu tonu, bet lyg sau, ima kalbėti.
– Važiavom sunkvežimiu. Slidu. Mokinys ir taip įsitempęs, o staiga stukt! – tiesiai į priekinį stiklą. Abu ant stabdžių kirtom, spėjom, nenuslydo po ratais paukštukas. Gal tik išsigandęs, gal sušalęs. Atsigaus, gyvens, – save ir vaikus ramina.
– Gyvens, gyvens, – kartoja mažieji, o akys spindi džiaugsmu – juk namie tikras paukščiukas!
– Kuo gi ją lesinsim? – priekaištingai klausia mama, bet nusišypso šiltai.

Ir tikrai atkuto. Įsitaisė vaikams nepasiekiamiausioje vietoje – aukštai palubėje, ant vaistams skirtos pilkosios spintutės. Stengdavosi neskraidyti, nes mažieji tuoj viską mesdavo ir išskleidę „sparnus“ pasileisdavo paskui ją, keldami didžiausią sumaištį ir viską apversdami aukštyn kojom.
O kai visi pavargę sugriūdavo miegoti, arba anksti rytais, vos švintant, „tilin dilin tilin“ – įsidrąsinęs nuskambėdavo sidabro varpelis.

Ir jau vėliau, lašant varvekliams paleista, toji pati vaidendavosi kiekvienoje sutiktoje zylėje.
Tilin dilin dilin – paskui kuprinę į pirmą klasę. Dilin, dilinlin – sveikindavo grįžtančią namo.
– Tėveli, šiandien mane ji palydėjo.
– Kas?
– Nagi mūsų zylutė, – truputį pyktelėjus, kad tėtis vis dar neskaito minčių.
– Tikrai? – tėvo akys pilnos vaikiško džiaugsmo, nuostabos ir šilumos.
Šešiametė mato, kad jis labiau tiki tuo stebuklu, nei ji pati. Tai netgi įkvepia, suteikia vilties.
(Kam įkvepia? Pameluoti vėl? Patikėti tuo, ką sakai? Turbūt svarbiausia išmokti kalbėti taip, kad tėčio akys dažniau taip nušvistų.)

Kitą gruodį jai tenka naujametinis „tilindilin“ vaidmuo.
– Tu būsi sniegena, tu – juodvarnis, tu – šarka, tu – gandras, o štai tu – zylė, – mosteli burtų lazdele mokytoja ir paukščiukai pravirksta. Nenori. O dar labiau nenori šių vaidmenų jų tėvai.
Ir visgi niekur niekas nuo mokytojos ir Kalėdų senio nepasislėps. Net vienam vakarui pavirtę sparnuočiais geltonsnapiais raudonkojais.
Tikrai negali išskristi, kai saugai, kad nesuplyštų tamsiai mėlyno glamžyto popieriaus sparnai, puošti baltomis, gelsvomis ir juodomis juostelėmis. Tai mama ištapė pakraštėlius.
– Kaip tikri, – gėrisi vaikai, bet tai neguodžia – geltona palaidinukė ištepta bjauriais žaliais aliejiniais dažais.
– Niekada neatskalbsiu, – nuliūsta mama.
Tai nuo sunkios metalo lesyklėlės, kurią, matyt, per paskutinę naktį gamino klasės „draugės“ tėvai. Na taip, kam nepasitaiko, bet negi ne visi tėčiai moka konstruoti? – užjaučiamai ji žiūri į sniegeną, o zylutės nuotaikos visgi nesusigrąžinsi.

– Eikš, žiū, – tėtis rodo kelkraštyje stulpą, – pasistiebk ir nekvėpuok. Matai?
Vamzdyje gniutulas – melsvai geltonų plunksnų ir šakelių darinys. Pūpso, cypsi.
– Kas čia, tė?
– Zyliukai.
– Bet juk šalia mašinos, dulkės, triukšmas, nėra stogo, – sunku patikėt.
– Katė nepasieks, tiek, matyt, jai ir užtenka. Drąsi ir gudri pasitaikė. Bet eime, neužsibūkime. Dar nesugrįš, mus pamačiusi.
– Ar jos negyvena inkiluose?
– Greičiau lesyklėlėse, šalia nesūdytų lašinių, – šypsosi duobutėmis skruostuose. Paskui rimčiau priduria, – žinoma, kad inkilėliuose, tik joms reikia truputį kitokių, namie nubraižysiu.

Tilin dilin tilin – supasi lašinių odelė ir melsvas skalbinių segtukas.
Dilin tilin – vasarą balkone zyliukai tarp plytų. Kad neužlytų.
(„Ir nereikia joms inkilėlio – lai inkilėliuose gyvena lėlės“).

Tylint dylant – geltono džiugesio pilnas skambėjimas žibinto sapnais iš praeities.

2009-01-08 00:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 36 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-05 19:20
golondrina
iIspanijoje buvau kregždė
Lietuvoje asu tik zyle


ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-18 21:55
driezas
taip taip.

"mūsų laikais"

vaikai augino paukštelius...

:)

patiko man, bet norisi jaunimui pamokslaut:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-04 18:53
pabiruogė
 

  Aš pajutau šiltą ir gerą širdį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 11:28
Ati
Ati
tu būsi sniegena kruviname sniege,
baltoji sniegena kai saulė leisis,
tu būsi zylė lesanti mano širdį
kai jos niekam nebereikės. -
ar girdi? kaip klumpa mano keliai į gruodą
pačiame vidurvasary,
ar girdi, kaip sielos atsiskiria nuo kūnų
ir maišosi bendram katile?
aš noriu dar Čia - ištrūkti iš Čia,
dilin tilin sklęsti vos per metrą nuo žemės
ir kad niekas dėl to nesmerktų,
nes visi žinotų - tai įmanoma.
tada nereikėtų nė mirti, nes viskas būtų čia -
ir mirtis, ir gyvenimas.

;))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-28 00:17
klimbingupthewalls
sutinku dėl tų sakinių, bet kopėtėlės be žodžių žaismų nemoka. jeigu randa, tai būtinai įterpia ir viskas. ką su jomis daryt aš nežinau. lai bus kaip yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-23 16:34
Juoda Katė
joa, bet paskutiniai du sakiniai vis dėlto beryšio :)P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-23 16:32
Juoda Katė
Laba gražus paveikslas :) Tiesa, truputį sudėtingėja pastraipoje Kitą gruodį jai tenka naujametinis „tilindilin“ vaidmuo.. Aš asmeniškai pamečiau prasmės siūlą ties šiuo sakiniu Tai nuo sunkios metalo lesyklėlės, kurią, matyt, per paskutinę naktį gamino klasės „draugės“ tėvai. Na taip, kam nepasitaiko, bet negi ne visi tėčiai moka konstruoti?  –  užjaučiamai ji žiūri į sniegeną, o zylutės nuotaikos visgi nesusigrąžinsi.. Bet paskui vėl tą siūlą pagavau ir iki pabaigos suskaičiau vėlgi sklandžiai. Nors Katė, bet esu didelė paukščiukų mylėtoja, todėl man tas zyliukas baisiai mielas čia pasirodė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-23 00:44
Mikė Lilikė
Jei jau Mikė apsiašarojo... Nieko negaliu pridėti, nei atimti. Nebent du paskutinius sakinius. Sakau, nebent. Dabar jau ir... šniurkščioju. Rimtai. Vaikystėj tėtis paimdavo ant rankų ir šnibždėdavo: "Panele mokytoja, kai gausim naują butą - o jis bus trijų kambarių - viename gyvensiu aš su mama, kitame - panelė mokytoja, o trečiame stovės didžiulis terariumas su krokodilu". Krokodilą turiu, o tėčio - ne. Jau 17 metų.
Kartą taip kepurėje parnešė ežiuką. Tada man švietė ta kepurė, o dabar - tėčio veidas.
Ačiū tau už tokį kūrinį, klimb. Ir už tą šviesą. Ką padarysi, kad pro ašaras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-21 21:47
Haldir
Vaj vaj, pavarei lyg tie rašytojai, kurių šedevrus šeštoj klasėj liepdavo paika mokytoja analizuoti :D
Ne, rimtai, siūlyk į vadovėlį :D Galės analizuoti "zylės psichologinio portreto ir sąlyčio su gamta" esmę :D
Beje, "tėveli, ka parnešei", tai juk klaustukas, nea? Kad ir kaip vaikučiai rėktų - jie vistiek klausia ;)

Ir dar pažiūrėjau, kad kažkas sugaišo dešimt minučių, kol perskaitė :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-07 12:48
Aušrytė
Labai gražus pasakojimas.
ŠEIMOS ŠILUMA TIESIOG toje zylutėje. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-03 15:36
Bartas Notangas
Jaučiama šiluma ir nostalgija vaikystei, jos džiaugsmams ir nusiminimams, gurie buvo daug didesni džiaugsmai ir daug didesni nusiminimai. Paparasta emocija ir siužetas be fanaberijos, bet tuo ir geri, kad lengvai slysta skaitant.

Man atrodo, kad didelė dalis rašytojo sugebėjimo slypi tame, ar jisai sugeba užkabinti vaizdus ir situacijas iš paties skaitytojo patirties bagažo. Jeigu rašoma apie sapnus ir demonus, tai jie visi būna nepažįstami, ir sunku į juos įsitraukti. Kai rašoma apie vaikystės tėvelio parneštą dovanėlę, tai įsistraukti - oi kaip lengva. Man iškart iškilo prisiminimas, kaip mama parnešė iš melioracijos griovio įkritusį mažą kiškutį, ir kaip verkdamas jam sakiau : "Nemirk, zuikeli, nemirk". Nuoga emocija, kurią šita istorija sugebėjo užkabinti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-03 13:21
Avoir
Kaip įtaigu, šilta ir nuostabu...
Prieš skaitydamas buvau nusiteikęs skeptiškai. Et, zylė, vaikai, bus nelaimingi ir tėvai jų pyksis...
Graži istorija. Vaikui ir, žinoma, suaugusiajam, nes labai gražių minčių pridėliojai.
Ačiū už puikias 10 minučių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-25 00:49
sataniuga
Jau pamatęs kūrinio pabaigą paklausiau savęs: o kas jei jis būtų 3- kart ilgesnis? 5- kart? ačiūdie nėra
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-18 19:34
Svoloč
Nuoširdus, neįmantrus ir šiltas. Nereikėjo į šiukšles, tiktų vaikams.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-21 18:42
Exmortis
pritariu snekoriui :) duociau tvirta 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-21 16:35
Šnekorius
Įdomus pasakojimas ir padaryta tai gana savotišku stiliumi. Kiek neįprastu, bet už tai reikalaujančiu dėmesio sekant siužetą. Gražu, nors kai kurių sakinių struktūrą tikriausiai  šiek tiek keisčiau. Bet taip nežymiai, kad Jūs net nepastebėtumėt. Jei galėčiau vertinti - būtų labai gerai. Tiesa be pliuso :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-13 23:18
Budintis
koks posūkis temose :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-13 00:12
Lina Čebotariūnaitė
Tikrai :) Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-10 17:47
ja Il
gražu, ką ir besakyt...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-31 14:54
klimbingupthewalls
na ne, sataniuga, ne apie mamą čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2 3
[iš viso: 44]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą