Paslaptis

Tylos akimirką šneku širdimi su tavim
Ir keliauju į žydintį sodą su savo mintim
Galingom sekundėm neskirsiu nė lašo skaičiuot
Man gera būt čia su tavimi ir kvėpuot.

Per aušrą, per pievą keliaujam kartu
Norėtųs tart „Myliu“, bet aš nedrįstu
Akimirką kitą priėjom kančios
Prie obuolių medžio neliko tylos.

Tas uždraustas vaisius nebuvo skanus
Norėjos tau dar, bet apniko dangus...
Suspaudė krūtinę ir kaltę jaučiu –
Negalėsiu prieš draugę pakelti akių!

Kad ir truko akimirkos tris sekundes
Negaliu, nebenoriu aš skaudint savęs
Pamojuosiu širdim, atsikvėpsiu giliai
Ir sugrįšiu mintim ten, kur mano namai.