Įrodymas sau

Nevisada man patinka skaityti. Ir tai, manau, ne dėl netinkamo žvaigždžių išsidėstymo, o dėl per didelio knygos išgirtumo.
Kai kas nors pasako, kad ši knyga tikrai verta dėmesio, kaip taisyklė (tiesą sakant, ne visada, tačiau itin dažnai) knyga man nepatinka. Esu tikra, jog tokiu atveju imu per daug ją idealizuoti ir ji nebesugeba atitikti mano nusistatytų kanonų.
Štai ir vakar, draugė atsiuntė mažą rašliavą ir paprašė įvertinti. Perskaičiau. Sudomino. Aptikau klaidų, bet esu tikra, ji norės išgirsti ne tai. O kaip idėja? Kaip raiška? Kaip intriga? Pasipila klausimai iš telefono ragelio, o aš tik mykiu ir negaliu nieko konkretaus pasakyti. Hmm, na, neblogai, man patiko, ir, velniai griebtų, nemokų dorai pakritikuoti. Juk ir visiškam žiopliui turėtų būti aišku, kad negali būti viskas tobula. Jei jau sugebi likti nepatenkintas žymaus rašytojo darbu, tai ką kalbėti apie draugę, kuri tik šiaip laisvalaikiu išlieja rašalines raides ant lapo?
Taip pat ir su tuo minėtuoju rašytoju. Jau įsivaizduoju sutinkanti jį knygų mugėje ir nepasididžiuoju pakišti knygą autografui. Vėliau išdrįstu pareikšti, kad visų taip liaupsinama, man ji nepasirodė sukrečiančiai įdomi. O tada, kaip jau galima numanyti, sektų klausimas, o kas tau nepatiko? Žinoma, šiame įsivaizduojamame dialoge jaučiuosi drąsesnė, nei tai būtų realiai, tačiau net ir jame truputį susinepatoginu ir išrėžiu, kad aš nesu diplomuota kritikė, kad galėčiau pateikti dėmesio vertą recenziją. Taigi, tokiu atveju ji būtų itin neobjektyvi, kaip daug kas mėgsta sakyti, tai tik mano nuomonė. Tačiau, manau, jog rašytojas užsispirtų iškvosti, kas negerai. Juk tokių atvejų, matyt, nėra daug, kai kritikų bei profesionalių rašytojų puikiai įvertinta knyga, kuriai skiriami vien liaupsai, imama ir stipriai išpeikiama. Akibrokštas!
Žinoma, realiame pokalbyje, matyt, nesugebėčiau tvirtai pagrįsti savo nuomonės, tačiau dabar, kai yra pakankamai laiko pamąstyti, manau, jog didžiausia bėda, jog rašymo stiliuje atrandu save. Galbūt daug kas sakytų, ką čia kliedi, visai nepanašu, o aš, skaitydama vis kitą esė (ar kaip tuos gabalėlius bepavadinsi) jaučiu savo alsavimą. Kaskart vis pagalvoju, ei, aš juk nekartą apie tai mąsčiau, ir kodėl nekilo mintis užrašyti? Arba taigi aš pasakyčiau lygiai taip pat, bet... Bet nepasakiau.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau vos pradėjusi skaityti, jog ši knyga išties labai verčia polemizuoti. Skaitau ir pritariu, kad išties, taip ir yra arba kaip tik, mintyse puolu ginčytis. Po kiekvieno pasiskaitymo galvoje ima kirbėti daug minčių, kurias tos, kažkada jau pagalvotos, iššaukia. Tada lendi dar ir dar giliau ir net pats nustembi savo proto ir minčių gelme. Taigi, gal būtent to autorius ir siekia? Gal jo tikslas ne sukrėsti ir ne prilipdyti prie knygos puslapių, o būtent sukelti pašalinių minčių? Tuomet, turbūt, ją vertėtų pavadinti įkvepiančia, nors net ir tiesiogine prasme ji atsiduoda kokosų kvapo smilkalais.
Dar pastebėjau, jog po to, kai prisimąsčius vėl grįžtu į visiems mirtingiesiems būdingą pasaulio suvokimo dažnį, nebegaliu atpasakoti perskaitytos teksto dalelės turinio. Mokykloj mokė, kad tik lyrika neturi siužeto. Čia tekstas neeiliuotas. Tai kaip čia suprast? Gal čia kaip Škėmos kūriniuose, minčių srautas? Taip, tikriausiai... Na, tuomet rašytojas yra tikras psichologizmo meistras. Pradėjęs apie agurką, įterpia dramblį ir tekstą baigia apie šiukšles, o mane priverčia mąstyti apie... Tiesą sakant, jau nebepamenu apie ką. Žinau tik tiek, kad nei apie agurkus, nei apie dramblį ir juolab ne apie šiukšles.
Taigi, matyt, realiai neišdrįsčiau jam pasakyti, kad ta knyga, kurią visi giria yra prasta, nes beįrodinėdama sau, kokia ji nieko verta, visgi supratau, kad gal ji visai nebloga. Tiesa, ne tokia, kokios kad būna kitos, kurias skaitai sulaikęs kvapą ir nustojęs ryti seiles, tačiau ji yra nebloga vien tuo atžvilgiu, kad neleidžia protui atsijungti, stengiasi iššaukti jo atsaką.


I. M.