Draugystė

Tyli euforija atsėlina slapčia,
Pavergusi net Pano svitą palaimingai rimčiai.
Ar aš galiu apgaubti Jus ta sekinančia nežinia,
Ir šventvagiškai dovanoti Jums visatą, o kartu ir tuštumą joje -
Laimingą mirtį?

Ar Jūsų plaukuose užmigti būtų gėda,
Išpažinus cinišką idėją meilės?
Kodėl taip skaudžiai šviečia šis grafinas, prasto viskio,
Per amžius surakinęs bailią saulę?

Aš jau atvėriau Jums duris kelis šimtus tikriausiai nepelnytų kartų.
Ar džiugina Jus įkyri mintis, jog man tereikia Jūsų, kad gyvenčiau?
Prašau, šį vakar patylėti, nuo seno vargina mane subtilūs žodžiai.
Žinau, kad gera būti vienu trijuose asmenyse,
Nes ilgos dienos darosi mažiau nuobodžios.

Nekrūpčiokit, tenoriu šiurkščiai pašnopuoti Jums į ausį.
Nesitikėkite per daug, man Jūsų žvilgsnis nesvarbus,
Per žema būtų jį sugauti.

Ar bijote manęs? Juk baimė saugo mus
Nuo rizikingų ir protingų žingsnių.
Kvailai praleiskime gyvenimus kartu,
Maldauju Jūsų,
Besigailėdami kartu numirkime.