sunkiai...

2009 12 04

Jis magas...
Iš vėjo ir druskos
Sukuria materiją.
Pavartai delnuose,
Tai ištisas minčių
Nektaras...
Srūvantis per delnus.

Dievagojasi senas jūreivis,
Kuris dvokia taboka...
Kam kvepia,
Tai nesuvaidinta.
Jūra it namai prieš daugel metų buvo.
Ta nepastovioji žemė mokė
Augt su ja kartu
Ir dabar dar akimirkom
Braido po savo jaunystę.
Jis nueina į mišką, kuris jam
Labiausiai asocijuojas su senąja
Dama – mėlynskruoste.
Atrodo, tik medžių galybė,
O  visgi, tik čia jis atranda save nežabotą.

Iš medžio nuolaužų,
Kurias surinkęs išdžiovina
Jis statosi savo flotilę.
Maži laiveliai su burėm žalsvom
Nublukusiom nuo jūros
(tai skiautės jo nugairintų drabužių
Tiek metų gėrusių pasaulį į save).
Kartais didelės brigos su
Valtim ant šonų ir su baltom
Plevenančiom vėliavom... 

Kai baigsis jo rūbas
Baigsis visas pasaulis
Nes mums jis, tik senas
Jūrų valkata.
Kurio kelias eina link pabaigos,
Negaliu neigti jis troško juo eiti.
Išeis švilpiniavimas gūsis
Jam iš plaučių, tačiau taip norisi
Žvilgtelt  paskutinįsyk į jo apgailėtiną triumą.

Kvapas vienintelis –
Jojo viltis nukeliaus su paskutine
Mėnesiena su paskutiniu potepiu
Per neištirtą jo sielą.