Saugau

saugau
tau rytą,
kuris braškėdamas namų lentom,
senelio kailinių siūlėm
ir šluotražiu prie durų,
užkliūdamas už galvas keliančių arimų,
už vėputinių, už kačių
už gruodžio sniego paskutinio -
už laiškininkės, atvirukų,
turbūt išbėgęs būtų.
tik  liko minutėlei,
kurios užtektų net išgert arbatos,
kvapnios, aviečių!
užtektų net šiltam megztiniui
ar paklausyti kaip dainuoja
senelis, grodamas akordeonu,
ar basomis išeiti į balkoną:
matyt iš miško išbrendą beržai,
kvepėdami, lyg pacukruoti,
nuleidę galvas, šypsos.
tau saugau šitą rytą.