prisiekimai

jei nusifotografuočiau tūkstantį kartų
retušuočiau, ištrinčiau netikusius linkius
ir vingius ir atspalvius
tonais, ne - tonom
padailinčiau
žiūrėčiau į veidrodžius nesuskaičiuojamus
metrus akimirksnių
kartočiau tiems, kas anapus jų
po šimtą kartų per dieną
aš graži, aš gera ir laiminga
nusiprausčiau šventaja rasa
kur per Jonines būna
savo veidui papjė-mašė kaukę
išminkyčiau, išpjaustyčiau
išpieščiau gėlių ornamentais
tobuliausiai gražiausiais
orchidėjų, lelijų, hortenzijų
perplaukčiau verdančio pieno upes
išsinerčiau iš kaulų, išsidrožčiau naujus
trapesnius, lengvesnius
sielą prikimščiau pūkų
į gyslas įleisčiau rožių dvasių
ir medaus į kiekvieną odos gabalėlį įsiūčiau
tada keikčiau ir burčiau senelių vaistažolėm
dygliažiedėm įdeginčiau į kraščiukus
to svaigumo kurį paprastai visi tyli

ir tada, kai atskrietum žvilgsniu,
nešančiu ugnį
aš neleisčiau nutūpti tau-
skristum ir skristum virš vandenyno
pailstum tikriausiai
paskaustų sparnus

bet juk pameni kaip man neužtekdavo lesalo
kurį suberdavai išeidamas
užverdamas mano narvo duris
kai tos ilgos, ištįstančios
amžinybės
man pavirsdavo katorga
juodomis, sunkiomis it grandinėmis
o man tekdavo kurstyti, virti...

neprisimeni?
tada leisk tau papasakot
ilgesio sakmę,
o gal netgi epą,
apie tai kaip mergaitė
likus viena
pasigimdė prisiektą
auksažvilgsnį
tavo vardu.