mirčiai

Mirtie, tau į akis aš įžuliai žvelgiu...
Nebijau tavęs. Tu per toli!
Galėčiau drąsiai nužingsniuot tavo keliu
Nei karto nesuklupus pakely.

Kad tu žinotum, kaip tavęs neapkenčiu!
Tas jausmas gniaužia paskutinį kvapą...
Jei tik reikės keliausiu lyg žvaigždžių
Surasti paskutinį vilties šapą.

Aš niekinu tave už tai ką atimi ir ko neduodi...
Skausmu aplieji lyg vandeniu šaltu.
Vis pamenu tą klaikiai liūdną gruodį
Kai praradau tiek artimų žmonių...

Ką tu mąstai prieš pasiimdama dar vieną sielą?
Kodėl nei pasibeldus, nei įspėjus ateini?
Kodėl ramybe uždengi tą veidą mielą,
Kuriuo galėčiau vis dar džiaugtis ateity?