vilna -. . ... - .. .--. .-. ..

kai sniegas – geležim
o jis susmigęs skobia luoto kuprą
neatitaisomą net tūkstančiu lazdų
išeina medžiai ir palieka ugnį
tekėt kai sopa vaškas ir mažu
sapnu arba trumpametraže meditacija
įtrūksta klubas jo moters virš kranto
ryto kosuly. išslysta durys
nesulaiko rankų, įstrigusių bekaulės
upės vidury. ir riekėm lupasi iš kraujo
vanduo akmens pakylantis stulpu
kas užkalė vinim moters jo burną
kad pasakyti nieko negaliu
tik vilnom užsidengusi ar užsidegusi
tiek prakalbėta, tiek skaudu
išplaukia luotas, luošas dairosi
o stuburas – jau tik šlaitu
---
seniai nebeturėta dvasios. klaupiasi
vinim giliau nei jausmas krintanti šviesa
į plaukus įsikibę snaigės baigiasi
nes sapnas - jau tik sukučiu.