sukuždėta

Nesusirgom, mielasis, tik pasenom tais metais,
Kai nulupo odas akmenims švelniaširdžiams
Sukabino ant sniego ir pirštu atsisuko į Dievą

Nejutai - tada baigėsi mūsų karščiuojantys vandenys
Ir įpjovė akis, kad galaktikos tilptų į Saulę -

Kol numirsime mirtį ir girias išaugins mums iš kaulų
Ir paukščius iš plunksnelių, iš degtukų namus

Kai palaiminant kaktą - neliestą, degančią, jauną
Nesuskaustų delnai, atsigręžus į ten, ko nebus

Išbudėta visi, išnešioti sparnai, jūros kupros
Ir kažkas į ausis nepaliaujamai verpia žodžius

Man prie kaklo prisiglaudžia vaikas, sukužda raudą
Neužgimęs. Bet - tikrai apie mus.