Išsibarstęs

2008 12 02

Prisukamas, metalinis laumžirgis
Su plastiko sparneliais,
Žarstė žvangėjimą
Smulkių monetų į grindinį.
Ar kada jautei trukčiojant antakį
Nuo tiko? Aš savęs klausiau kas nutiko,
Kai nutūpė jis... priplojau,
Tačiau susiplėšiau delną
Ir smulkūs pinigai pabiro ant žemės
Nuolat atsiranda kas surenka juos,
O turėjau pirkti bilietėli –
Jie paskutiniai.

Plieninis, žalios spalvos,
Kiek nutuokia mano rega bei vaizduotė
Apie spalvotumą.
Norėčiau pamatyti daltonizmu sergančių
Žmonių darbus, turbūt, pristigčiau žodžių,
O kaip su šizofrenija? Tai įdomu... nepaprasta.
Gyvenimas su daugybe aš.
(Kaip aš... tepliojantis pirštais sau veidą
Aliejiniais dažais – nukrypau)

  Galiu niekada daugiau i tave nepažvelgti,
  Tada nepaklausčiau nieko,
  Tik susirinkčiau savo smulkius
Ir nueičiau paskendęs savosiose paranojose.