Kai Morta meldėsi, arba beprotystė

Ir supjaustė man vienatvę
Laiko riekėm didelėm.
Retkarčiais pakloja stalą-
Baltą kaip pusnies sakmėj.
  Mindaugą – Karalių - mini,
  Nežinodami, kas toks.
  Kas per nuodas, nežinau vienatvė, --
  Morta perdozavo jos.


Suskaičiuotos mano riekės.
Kafkos vabalai juodi
Glosto ranką, vyndario pirštukais,
Ir jie stiprūs, dideli.
  Tautos manyje išnyksta,
  Sako dusdamos: a č i ū.
  Gera išprotėti tyliai
  Su kupra ant griūvančių
              pečių.