Žvejys naktyje

(Skiriu V.)

Tyla apsvaigus ir girdisi tiktai,
Kaip švelniai bangos pabučiuoja krantą,
O laisvos mintys susiūbuoja nelauktai,
Gamtos glėby juk taip smagu gyventi.

Šventa ramybė, valas skrodžia gelmę
Taip tyliai, nelauktai ir švelniai švelniai.
Žuvelė plekšt uodegėle, pagavo uodą.
Šiltoms svajoms aš vėlei žalią šviesą duodu...

Dangus nukrito tiesiai ežeran, žiūriu,
Mėnulio pilnatis vandenyje jau skęsta,
Ir sukas ritė, valtį pamažu iriu,
Bijau, undinė spąstus gali man paspęsti.

Krante laužai ar švytinčios dūšelės
Į realybę man parodo kelią.
Ir laukia pasaka – ne pasaka, tikrovė!
O gal paleisti valtį pagal srovę?