Lapkričio naktį

Taip eičiau, neskaičiuodama nei metro,
Kai virš galvos pakilusios į tylią naktį,
Lyg paukštės nuo nudžiuvusių šakų
Danguj susisuka lizdus šimtai žvaigždžių.

Užgieda graudžią gaidą violončelės,
Tačiau ne liūdesys, o džiugesys pašėlęs
Užpildo lapkričiu susirgusią mane. Mane,
Be draugo ir tikslų klajojančią gatve.

Kaip gera būti taip vienų vienai su rudeniu,
Naktis gūdi tartum giria, o jis mane išbudina:
Kur paukščių takas į mane save giliai įmynęs
Einu apsvaigus: aš - pasauly laimingiausias mimas!..