Priglundu prie Tavęs,
Mano beribis Džiaugsme,
Juntu, kaip tyliai sruvena kraujas mūsų kūnais.
Apkabinu Tave,
Mano išsvajotoji Laime,
Tavo rankos liečia mano plaukus...
Glamonėju tave,
Mano gyvenimo Dovana,
Liečiu Tave savo nuvargusiomis rankomis,
Glostau tavo baltmarškinę krūtinę...
Liūdesys tirpsta, gėla atlėgsta.
Tu man niūniuoji meilės dainą,
Mano jaunystę supi ant rankų.
Aš ištirpstu tavyje ir sutemoje.
Kaip gera, gera, gera...
Sudie, mano ištikimasis Drauge,
Šakotasai svyruonėli Berželi!
prie tų visų - bučiuoju, glamonėju dar betrūko paaiškinimo ka jūs toliau veikiate ir būtų išvis genialumas....
laimei yra ketvirtas posmas kuris tą tragediją gelbsti, kitaip būtų it blondinės eilės iš vyrų žurnalo...