Ateinu

Gal nepūs vėl pro geliančią krosnį,
kai paparčiai vaduosis iš saujos,
tik raukšlelę nebūsimą glostys -
vėjas aidą matuosis iš naujo.

Tarp daugybės korėtų paviršių
neša neša dainas iš vaikystės...
Jau perlu nebetapsiu, tik mirsiu
dėl randuotos pušies apgavystės.

Juk jinai, dar mažesnė už lietų,
gerumu palinguot pažadėjo.
Kas dabar? - Ir kreiva, ir genėta,
tebestovinti tiesiai pavėjui.

Nebeklykaus žuvėdros ant delno,
ir iš saujos vaduosis paparčiai.
Aš mirštu - nuodėmė tarsi kalnas...
Vėl žemyn.
Po žeme.
Vėl pas aisčius.