apie gyvenimą

Pro vėlinių vartus praslysta vėjo gūsis,
Įsivelia į paširdžius vėluojantys išeiti
Ir mes tokie paniurę slystame be ašarų
Prie kryžių nešančiojo kojų klumpam.

Prie tariamos duobės, kur galima įmesti
Vėlyvio ženklą – žiedą nužydėtą,
Sūriausią ašarą ir nuoskaudą taip lėtą -
Kurion ir mus kadais sumes be sielų.

Be sielų ir dūlėsim, melsimės sugrįžti
Į kūnus tų kurie ateina šiąnakt -
Užgimti įsčiose dangaus, nors buvo gera
Nebūti niekuo nepažinti kraujo

Nors buvo gera nepabusti rytui,
Nelaistyti žolės, kai ilgos sausros stovi
Mums už pečių,  kai vėlinių kelionėn
Išleidžiam ir save į nužydėtą klonį.