Kažkur toli, lyg dūmas be namų
Kai žarija užgęsta, jų nebetenku.
Likimo piktas šypsnys, be dantų,
Papsėjo tyliai pypkę lūpų kampučiu.
Jis kaukolės akiduobėm tuščiom žiūrėjo
Ir sielą sudraskytą, juodą išvalyt žadėjo
Žadėjo – netesėjo pažadų
Todėl esu aš NIEKAS – dūmas be namų.