Paklausyk tylos

Kai niekas nekalba ant pakylos,
Sustok ir paklausyk kapų tylos.
Kai kaip atmerktos vėlių akys
Ant antkapių sužiba žvakės.

Tu paklausyk, kaip tyliai ošia medžiai
Ir prie kapų tvoros priklaupę krūmai meldžias
Ir girdisi tyloj tylos garsai –
Tai tu nejučiomis atsidusai.

O ant kapų – tik akmeninės nuotraukos
Tyliu žvilgsniu gyvuosius, mus, palydi.
Gyvenimo mums liko gal tik nuotrupos
Ir nežinia, kas kam labiau pavydi...

Sustok ir paklausyk tylos tylios,
Kai žvaigždės gęsta šuliniuos giliuos,
Kai mėnesiena tylią šviesą skleidžia
Ir angelai ant kryžių nusileidžia.

Tu paklausyk tylos. Ji – nebežadė.
Tau subtilias mintis prižadins.
Duris plačiai apmąstymams atvers
Ir džiaugsis su tavim ir kartu verks...

Tu paklausyk, tu paklausyk kapų tylos!..